Bendrovės „Panevėžio energija“ generaliniam direktoriui
Vytautui Šidlauskui šių metų rugsėjo 13-oji įsimins kaip ypatinga. Tądien
60-mečio jubiliejų šventęs įmonės vadovas sulaukė gausybės sveikintojų ir
dovanų, tačiau pačią netikėčiausią jam parengė bendrovės darbuotojai. Kolegos
padovanojo vadovui jo paties portretą, nupieštą skulptoriaus Algimanto Vytėno.
Įtikins, kad yra šeimos galva
„Tai buvo šilčiausia dovana, neskaitant šeimos sveikinimų. Netgi anūkės, pamačiusios portretą, sušuko: „Seneli, koks tu gražus!“ – vis dar negali atsidžiaugti netikėtai nuoširdžiu pavaldinių dėmesiu jubiliatas. Dovaną jis jau sako pasikabinęs namuose ant sienos taip, kad namiškiai, kaip juokauja, pažvelgę į atvaizdą, iš karto suprastų, kas yra šeimos galva.
Labiausiai menininko kurtame darbe V.Šidlauskui patiko tiksliai perteiktas jo paties žvilgsnis. Bendrovės atstovė spaudai Daiva Šidlauskienė prisipažino, kad vadovo nuotrauka, pagal kurią buvo kuriamas portretas, buvo kruopščiai atrinkta net iš trylikos, ir labai džiugu, kad darbo autoriaus pasirinkimas buvo taip palankiai įvertintas.
Be perspektyvos
Jubiliejų „Panevėžio energijos“ generalinis direktorius pasitiko turėdamas nemenką ne tik gyvenimo, bet ir darbo patirtį šilumos ūkyje: „Panevėžio energija“ yra pirmoji ir vienintelė pono Vytauto darbovietė, kuriai jis atidavė 38 savo gyvenimo metus.
„Kitaip manęs nepavadinsi – žmogus be perspektyvos. Kur tai matyta šitiek metų vienoje įstaigoje išbūti!“ – nevengia subtilaus humoro pašnekovas.
V.Šidlauskas pabrėžia, kad generalinio direktoriaus kėdėje jis ne sėdi, bet dirba, o tai, anot jo, didelis skirtumas. Bendrovės vadovas neslepia, kad dirbti įmonėje prieš daugelį metų pradėjęs paprastu darbininku – įsidarbino elektrošaltkalviu prietaisininku. Įgijęs aukštąjį išsilavinimą, vėliau ėjo inžinieriaus automatiko, paskui – katilinės viršininko pareigas.
Dar po kurio laiko ponas Vytautas ėmė dirbti vyriausiuoju inžinieriumi. Juo buvo aštuonerius metus. Kai įmonėje buvo įsteigtas direktoriaus pavaduotojo etatas, jis buvo pasiūlytas V.Šidlauskui, o vėliau jam buvo patikėtas ir bendrovės vairas. Karjeros laiptais vis toje pačioje įmonėje kopęs pašnekovas prisimena, kad sunkiausi metai jo darbe buvo 1997-ieji.
Tuomet „Panevėžio energijos“ ūkis atsiskyrė nuo Lietuvos energijos ir teko visiems įrodyti, kad savarankiška įmonė yra pajėgi pati gyvuoti ir konkuruoti su kitomis.
Tai buvo nelengvas savęs ir kolektyvo patikrinimas, ir jis sėkmingai išlaikytas.
Įrodė, kad verti pasitikėjimo
Kad taip yra iš tikrųjų, V.Šidlausko manymu, akivaizdžiai parodo pastarieji bendrovei svarbūs įvykiai: gautas finansavimas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei Danijos vyriausybės demonstracinės termofikacinės elektrinės statybai ir šiemet vasarą pradėta ši objektą statyti. Tik įrodžius, kad „Panevėžio energija“ yra patikima kompanija, gautas finansavimas daugiau kaip 100 mln. Lt vertės projektui: 20 mln. Lt skyrė ES struktūriniai fondai, 12,7 mln. Lt – Danijos vyriausybė. Likusi dalis bus padengta mūsų šalies Vyriausybės ir pačios bendrovės lėšomis.
Kai kitų metų vasarą, kaip planuojama, kombinuotojo ciklo elektrinė pradės veikti, ji neteršdama gamtos ir padarydama mažai atliekų turėtų gaminti ir šilumą, ir energiją kartu. Ateityje numatoma statyti ir antrąjį elektrinės bloką.
„Panevėžio energijos“ vadovas tvirtina mylintis Panevėžį ir save laikantis tikru panevėžiečiu, todėl didžiuojasi, kad būtent jo įmonė sugebėjo pritraukti į miestą užsienio lėšų.
Politikas – profesija
Kaip reikia vadovauti įmonei, bendrovės generalinis direktorius mokėsi iš buvusio jos vadovo Vaclovo Šiaučiūno. Nors abu dirbo skirtingu laiku, pirmtako paprastumo dėka sukurtos įmonės valdžios ir pavaldinių šilto bendravimo tradicijos V.Šidlauskui davė gerą pamoką: darbuotojai įmonės vadovą vertina kaip reiklų, principingą, tačiau ir labai paprastą, nuoširdų žmogų.
Kompanijoje direktorius vertinamas ir už meilę dainai. „Sekundės“ pašnekovas įsitikinęs, kad būtent principingumas ir dar atsakomybė turėtų būti kiekvieno vadovo pagrindiniai charakterio bruožai.
„Daug esu galvojęs ir supratau, kad vadovo rankose yra daugelio žmonių likimai, todėl reikia teisingai juos valdyti. Tai – didžiulė atsakomybė“, – pripažįsta maždaug 800 pavaldinių vadovaujantis ponas Vytautas.
Generalinio direktoriaus pa-reigos V.Šidlauskui – ne vienintelės. Jis yra ir Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos tarybos narys, Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų viceprezidentas, Šilumos ūkio tarybos, įsikūrusios prie šalies Ūkio ministerijos, tarybos narys.
Pasiteiravus, kaip pramonininkas visur suspėja, šis tik pašmaikštauja: „Važiuoju greitai, tai ir spėju“.
Nusistebėjus, kodėl jo netraukia politika, kaip dabar madinga, nustemba: „Tai kad neturiu reikiamo išsilavinimo. Mano įsitikinimu, būti politiku yra profesija, todėl ją reikia įgyti. Kaip galėčiau tvarkyti miesto ar šalies gyvenimą, jei nesu toje srityje kompetentingas?“ – gerą mintį dabartinių politikų pamąstymui mesteli miesto šilumos ūkio galva.
Šuo – patikimiau
Nors visko pašnekovo gyvenime, kaip jis tvirtina, buvo, šiuo metu direktorius teigia galįs patikinti, kad yra laimingas. Laimę jam neša netgi 13-oji gimtadienio diena. Pasijusti tokiam, anot jo, reikia nedaug – tik pačiam būti žmogumi.
Vytauto ir Nijolės Šidlauskų šeimą, skaičiuojančią 37-uosius bendro gyvenimo metus, kolegos laiko idealia sutuoktinių pora. Ponia Nijolė visur lydi vyrą, jį supranta, jam pataria. Žmoną „Panevėžio energijos“ vadovas dažnokai palepina kelionėmis, iš jų paskutinė buvo į Turkiją.
Pats miesto ūkio vadovas sako galįs didžiuotis ir jau suaugusiais vaikais – dukra Asta ir sūnumi Tomu. Jie abu dirba energetikos srityje, tačiau V.Šidlauskas patikina, jog tėvas vaikams ten įsidarbinti tikrai nepadėjo. Principingumu pasižyminčios pašnekovo atžalos dažniausiai nenorėdavo, kad kiti sužinotų, kokias pareigas eina jų tėtis.
Ponas Vytautas džiaugiasi, kad sūnus grįžo į Panevėžį ir darbuojasi bendrovėje „Lietuvos dujos“.
Senelį džiugina ir dvi sūnaus dukros – dešimtmetė Dovilė bei aštuonerių Eglė. Pasiteiravus, kas dar po darbo laukia jo namuose, „Panevėžio energijos“ direktorius atsako: vokiečių aviganių veislės šuo.
Šunis pašnekovas labai myli: jis išgyveno, kai teko skirtis su amžių atgyvenusiu ištikimuoju niufaundlendu bei rusų kilmės kokierspaniele.
„Katės niekada neauginau ir nežadu to daryti. Šie gyvūnai man atrodo nepatikimi. Kas kita šuo: jis gali būti atviras kaip ir šeimininkas“, – giria geriausius žmogaus draugus V.Šidlauskas.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. Bendrovės „Panevėžio energija“ generalinis direktorius įsitikinęs: vadovo rankose yra daugelio žmonių likimai ir tai – didžiulė atsakomybė.
