Teisis su valstybe
Ketvirtą mėnesį Panevėžio pataisos namuose kalinti Regina D. (redakcijai tikroji moters pavardė ir vardas žinomi) niekada anksčiau nebuvo pamaniusi, kad jai teks kada nors atsidurti už grotų.
Teisinį išsilavinimą turinti, tačiau versle daug metų besisukusi 48 metų moteris, nuteista už sukčiavimą stambiu mastu, prisipažįsta: jei ne lemtingas atsitiktinumas, moterų kalėjimas galėjo tapti jai paskutine stotele, kurioje būtų priversta dar labiau sugriauti savo gyvenimą.
Tai, ką nuteistoji patyrė Lukiškėse, Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ji prilygina košmarui, galėjusiam pasibaigti kur nors Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Pašnekovė pripažįsta: į kalėjimą patekęs žmogus turi sau pripažinti, jog kažką gyvenime yra daręs ne taip, nors daugelis paprastai yra linkę dėl visko kaltinti susiklosčiusias aplinkybes. Įkalinimo įstaigose galioja nerašyta taisyklė – vengti kalbėti apie savo nusikaltimus, nes akistata su savimi, anot Reginos, yra gana sunkus momentas kiekvienam.
Iki atvykdama į Panevėžio pataisos koloniją moteris tikina išgyvenusi tiek streso, kad nusprendė papasakoti ir kitiems, ką patyrė. Papasakoti tam, kad galbūt bent truputį būtų pajudinta teisinė sistema, kuri, kaip įsitikinusi Regina, dabar be skrupulų laužo žmonių gyvenimus.
Paskelbusi kovą prieš valdžios delsimą pagaliau priimti partnerystės įstatymą, kuris turėtų įteisinti neoficialią vyro ir moters partnerystę, nuteistoji šią vasarą 22 dienas badavo ir padavė į teismą Lietuvos valstybę už tai, kad joje taikomi įstatymai, kurių nėra, ir pažeidžiamos žmogaus teisės.
Paprašiusi 50 tūkstančių litų kompensacijos, kalinė pasiryžusi, jei tik į jos ieškinį nebus atsižvelgta, padidinti reikalaujamą sumą iki 100 tūkstančių litų. „Tikiuosi, kad šalies teismai bus tokie protingi ir nevers manęs kreiptis į Strasbūrą. Neabejoju, kad laimėčiau“, – už nuteistų moterų teisę per ilgalaikius pasimatymus matytis su sugyventiniais ji pasiryžusi iki galo kovoti.
Tik dalis bausmės
Dabartinė Lietuvos teisinė sistema, kaip įsitikinusi Regina D., dvigubai baudžia žmones. Laisvės atėmimas, anot nuteistosios, tai tik aisbergo viršūnė, šalia kurios plačiai veikia povandeninės srovės. Paprastai nevertinamos, tačiau labai reikšmingos tokios bausmės pasekmės – išardytos šeimos, pašliję santykiai su vaikais, paties nuteistojo degradavimas kaip specialisto ir kaip žmogaus.
Kalinė mano, kad pats laikas pajudinti Teisingumo ministeriją tam, kad Panevėžio pataisos namuose atsirastų galimybė nuteistosioms atsisėsti prie interneto. Už paslaugą jos galėtų ir pačios susimokėti.
Savo kaltę, už kurią pateko į teisiamųjų suolą, pašnekovė tvirtina suprantanti kitaip nei ją įvertino teismas. Vienai gamybos įmonei vadovavusi nuteistoji teigia, kad jos piniginę skolą, atsiradusią dėl nebaigtos bankinio kredito sutarties, veikiau būtų galima įvardyti kaip civilinius, o ne baudžiamuosius santykius. Dirbdama laisvėje ji būtų galėjusi kur kas greičiau grąžinti skolą nei atsidūrusi įkalinimo įstaigoje. Tačiau atsitiko taip, kad, nepaisant advokato duotos šimtaprocentės garantijos, kad ji nebus įkalinta, įvykiai pasisuko kita vaga. Prie to prisidėjo ir dviejų liudytojų mirtis.
Pasijuto lyg pamazgų duobėje
„Ikiteisminis tyrimas tęsėsi 6 metus. Kai manęs atvažiavo areštuoti, prie namų sodinau gėles ir nė neįtariau, kad neteksiu laisvės. Gavusi paliepimą važiuoti, spėjau pasiimti tik telefoną, dar rankinę. Maniau: kai būsiu laisva, paskambinsiu draugui, tačiau perspėti jo ir šeimos, kas atsitiko, nebesuspėjau. Neabejoju, kad panašioje situacijoje yra atsidūrę daugelis žmonių“, – „Sekundei” pasakojo Regina.
Moteris teigia, kad jos kelionė iki pataisos namų buvusi vienas šokas. Pirmiausia ji tvirtina gavusi progą įsitikinti, kad Lukiškių įkalinimo įstaiga yra ta vieta, kurioje visiškai palaužiamos asmenybės, kurioje išlikti nesumurkdytam į purvą sunkiai įmanoma.
Pasak nuteistosios, ją pribloškė ten esanti netvarka, nešvara, elementariausios higienos nebuvimas. Moteris prisipažino pasijutusi tarsi įmesta į pamazgų duobę, stumdoma ir pažeminta, kai jai kelių pareigūnų akivaizdoje pareigūnė liepė vos ne visiškai išsirengti.
Negali kalinė pamiršti ir buvimo karantino kameroje, kur jai, kaip pati teigia, buvo pasiūlyta miegoti ant neaiškios spalvos patalynės. Moters prisiminimuose išliko ir pirmasis rytinis patikrinimas, per kurį sako buvusi apstumdyta prižiūrėtojos, kad nesusivokė atsistoti veidu į sieną.
Šiauliai – „linksmoji“ stotelė
Regina teigia: serialuose rodomi kalėjimo vaizdai nė kiek nėra sutirštinti, nes beveik tokie pat dalykai egzistuoja ir realybėje.
Pašnekovė vis dar jaučia nuoskaudą, kad jai niekas nedavė popieriaus ir voko pirmam laiškui namiškiams parašyti, nors taisyklėse buvo nurodyta tokia sąlyga. Gyvenimo patirties ir patarimų kalinė sako sėmusis iš nebe pirmą kartą sėdinčiųjų, su kuriomis buvo laikinai apgyvendinta. Toms moterims, dabar kalinčioms kitame korpuse, dėkingumą Regina jaučia iki šiol.
Šiaulių laikino įkalinimo vieta nuteistajai pasirodė kaip „linksmoji“ stotelė, kurioje gali būti apkraustytos bet kurios nuteistosios, jei nesugebės atsilaikyti ir pakovoti už save. Kalinėms ten suteikiama laisvė paimti kito daiktus ir likti už tai nenubaustoms. Tos, kurios laisvėje buvo niekas, o kalėjime pasijunta esančios asmenybės, pasak pašnekovės, ta laisve ir naudojasi.
Panevėžio pataisos namų gyventoja tikina esanti tvirtas, neperkalbamas žmogus, trečiąkart savo žodžio nekartojantis. Būtent tai, anot jos, ir padeda jai susitaikyti su esama padėtimi, nors susitaikyti su tuo, kad iš įkalinimo įstaigos teks išeiti vis dėlto degradavusiai, sunku.
V.Landsbergio klaidos nekartoja
Charakterio tvirtumas, kaip pasakoja pašnekovė, jai padėjo nuslėpti nuo šeimos ir 22 dienų bado akciją: apie tai žinojo tik draugas, bet ne vaikai, motina. Reginą labiausiai nustebino, kad Vyriausybės krize susirūpinę Kalėjimo departamento bei Teisingumo ministerijos atstovai gana ilgai nekreipė dėmesio į jos maištavimą, nors Pataisos namų administracija nuolat šias institucijas informavo apie badavimo eigą. Tik tada, kai nurimo aistros dėl ministrų postų, su ja buvo pasikalbėta, tačiau pokalbiais nuteistoji nėra patenkinta – ji sako gana aukštai kelianti kartelę diskusijose savo oponentams.
Ketveriems su puse metų nuteista Regina tvirtina, kad patekus į įkalinimo įstaigą jai labai pravertė universitete įgytos žinios, ypač psichologijos. Pašnekovė pripažįsta, kad išsilavinusiam žmogui sunkiau prisitaikyti prie tokios aplinkos, kokioje ji yra atsidūrusi, bet stengiantis vadovautis principu „kaip šauksi, taip atsilieps“ bendravimas su likimo draugėmis gali būti normalus. Kaip teigia įkalinimo įstaigos gyventoja, svarbiausia yra nedaryti tokios klaidos, kokią savo laiku, bendraudamas su kaimo žmonėmis, padarė Vytautas Landsbergis: jis nesugebėjo nusileisti iki pašnekovų lygio.
Praeities neslėps
Kalinė atvirai pasakoja, kad būdama nelaisvėje ji neišmoko nei rūkyti, nei keiktis, nei gerti „čefyro“, nors laiškuose draugas, su kuriuo kartu gyveno trejus metus po to, kai mirė vyras, kartais pajuokauja, kokia iš jos kalinė, kad šito nedaro.
Moteris sako nepraradusi ir optimizmo, turėto laisvėje, nors įsivaizduoja, kaip sunku jai bus įsidarbinti ir adaptuotis ankstesnėje aplinkoje. Nuteistoji tikina nė nemananti slėpti nuo darbdavių, jei tokių bus, kad ji buvo teista, nes anksčiau ar vėliau tokie dalykai išaiškėja.
Buvimas zonoje Reginą, kaip ji teigia, išmokė būti atsargesnę, dažniau apgalvoti kiekvieną sakomą žodį. Su jaunesnėmis kambario kaimynėmis moteris tvirtina sutarianti neblogai, sugebėjusi išsikovoti pagarbą sau.
Pirmąkart pamačius, kad įkalinimo įstaigoje egzistuoja moteriškos poros, pašnekovę ištiko šokas, bet vėliau ji sako supratusi: moterims tai suteikia saugumo, pasitikėjimo, draugiškumo, o fizinis bendravimas tėra tik mažai įtakos tarpusavyje turinti dalis. Tokios moterys paprastai laisvėje vėl gyvena normalų gyvenimą su vyrais.
Kad galėtų pasimatyti ilgiau su savo draugu, Pataisos namų administracija, anot Reginos, jai yra pasiūliusi registruoti santuoką, tačiau toks pasiūlymas moterį įžeidė. Iš draugo ji tikina nereikalaujanti jokių įsipareigojimų, tuo labiau santuokos iš reikalo.
Baigs sodinti gėles
Pašnekovė yra parašiusi apeliaciją Aukščiausiajam Teismui ir laukia, kokį verdiktą šis priims rugsėjį. Didelių vilčių anksčiau išeiti į laisvę moteris nededa, bet išnaudoti visas įmanomas priemones neatsisako. Ji tvirtina davusi pažadą Pataisos namų administracijai nesuteikti malonumo save nubausti.
99 proc. pirmąkart į įkalinimo įstaigą patekusių moterų, pasak Reginos, pasižada sau niekada nebegrįžti už grotų. Tačiau žinant, kad didžioji jų dalis yra narkomanės, moterų pasiryžimas sunkiai įgyvendinamas.
Regina dar nesvajoja greitai išeiti į laisvę, bet jau žino, kad pirmas darbas, kurį padarys grįžusi, bus gėlių sodinimas. „Baigsiu sodinti prie namo gėles, tada to darbo taip ir nebaigiau. Dar pritaikysiu čia, floristikos kursuose, įgytas žinias“, – pasiryžusi pašnekovė. Ji be galo džiaugiasi, kad Pataisos namuose yra sudarytos puikios sąlygos moterims įgyti įvairių naudingų žinių, pasirengti kabintis į gyvenimą.
Angelė VALENTINAVIČIENĖP
H.Kudirkos nuotr. Panevėžio pataisos namai, palyginus juos
su įkalinimo įstaigomis Lukiškėse ir Šiauliuose, kai kurioms nuteistosioms
atrodo tarsi rojus.
