„Man labiausiai patinka gyventi“, – džiaugiasi panevėžietė menininkė Milena. Jos kasdienybė kaip viesulas sukasi tarp realybės ir meno. Dar visai neseniai muzikantės karjerą paaukojusi piešimo pamokėlėms, ji jau gali didžiuotis neblogais pasiekimais – vasarą Milena pristatė pirmąją savo tapybos darbų parodą ir nušluostė nosį pašaipiems giminaičiams.
Originalios svajonės
Dailininkę, muzikantę, dizainerę ir visų galų meistrę Mileną Marcinkevičiūtę Panevėžyje pažįsta visi. Draugai ir artimieji ją vadina Mili, Milenyte, Miliūte, Milia, Myli-myli, Melani ir kitais vardais. Tiek jų gauti padėjo sunkiai įsimenamas vardas. Milena pasakoja, kaip žmonės bijo neteisingai ištarti jį ir kartais pavadina Migrena ar dar kvailiau.
Nors vardas sunkiai įsimenamas, pačios merginos užmiršti neįmanoma. Ryški asmenybė itin išsiskiria iš pilkos minios. Dideli papuošalai, spalvoti drabužiai, iš apelsino sėklų sulipdyta rankinė, netradicinis manikiūras – toks įvaizdis išduoda menišką sielą.
Tačiau mergina ne visada buvo išskirtinė. Išvaizdos pokyčiai atėjo su meno pažinimu: „Mokydamasi vidurinėje mokykloje jaučiausi maža, tyli pelytė, tačiau studijos Muzikos konservatorijoje privertė pakovoti už save – kitaip būčiau sutrypta“.
Kovinga patirtis išugdė atsakomybę ginti ir kitus, silpnesnius. Milena negali abejingai žiūrėti į nesąžiningą elgesį su žmonėmis. Ji įnirtingai kovoja už savo universiteto kurso draugus ir dėl to dažnai pati nukenčia. Kišdama liežuvį ten, kur nevertėtų, studentė sulaukia dėstytojų pykčio ir nenumatytų egzaminų sesijos skolų.
„Pagal Zodiako ženklą aš – Dvyniai, todėl manyje gyvena ir nesipyksta dvi asmenybės: racionalioji ir meniškoji“, – prisipažįsta M.Marcinkevičiūtė. Viena iš jų atitinka trejų metų berniuko būdą. Ji verčia krėsti netikėčiausias išdaigas ir suteikia peno kūrybai. Kita pusė – rimtoji, kuri leidžia vadovauti ir tvirtai priimti sprendimus. „Nors esu menininkė, galėčiau vadovauti ir bankui“, – tvirtina mergina. Lyderiavimas atėjo dar iš tų laikų, kai ji vedė muzikos pamokas vaikams ir neįgaliesiems. Tvirtą charakterį įvertino ir bendrakursiai. Kasmet jie Mileną išrenka seniūne.
Nors dailininkė sakosi nemėgstanti ekstremalių pojūčių, pastaruoju metu ji ypač susidomėjo akrobatiniu skraidymu. Mergina ne kartą prašė lakūnų pasiimti ją, tačiau tokie norai jiems pasirodydavo nenormalūs.
Neįtikėtinai skamba ir menininkės didžiausia svajonė. Būtų puiku, pasak jos, piko metu per Panevėžį važiuoti kombainu ir paerzinti gyventi skubančius žmones.
Netikėtai atrado meną
Ne išimtis šiuolaikinėje, skubančioje visuomenėje ir pati menininkė. Ji kaip voverė rate sukasi tarp studijų, kūrybinio darbo ir vakarėlių.
24 metų Milena tapybą atrado visai neseniai, tačiau ryžtas, sunkus darbas ir begalinis noras jau davė vaisių. Panevėžietė savo gimtajame mieste pristatė pirmąją darbų parodą. Ji, pasak dailininkės, turėtų įrodyti, kad ir jauni menininkai turi savo vertę.
„Trylika metų atidaviau muzikai ir netikėtai pasukau į dailę“, – šypsosi mergina. Paskutiniame Muzikos konservatorijos kurse bestudijuodama choreografiją ji metė iššūkį ne tik sau, bet ir giminėms, kurie pranašavo didingą muzikantės ateitį.
Visas kortas sumaišė apsilankymas menininkų plenere. Pamačiusi įspūdingus dailininkų darbus, mergina pajuto norą piešti.
„Visada maniau, kad mano rankos ne taip išaugusios“, – apie nuslėptus talentus pasakojo Milena. Bet du mėnesiai piešybos pamokų iškėlė ilgokai neatrastus gabumus. Mergina mano, kad polinkį į dailę galėjo paveldėti iš močiutės, nes ji kūrė labai gražius ir kruopščius rankdarbius. Senelė taip pat mokėjo ir piešti, jos dažai, kaip didžiausia dovana, po mirties atiteko anūkei.
Nusipirktų savo
darbus
Dabar M.Marcinkevičiūtė gilina meno žinias Šiaulių universitete, ji studijuoja audiovizualinį meną. Keista, bet tapybos šioje specialybėje visai nėra. Mergina piešia taip, kaip jai atrodo gražu ir tinkama.
Realizmo jos darbuose – nė lašo. Toks braižas, pasak menininkės, leidžia nupiešti per storas kojas ir per dideles galvas. Kokiai meninei srovei priklauso jos darbai, nežino nė pati dailininkė. Šiuose paveiksluose nerasi pastelinių spalvų – juose salotinis piršto storumo katinas arba spalvingos išbarstytos akys. Nutapyti darbai tokie pat ryškūs, kaip ir jų autorė.
Individualus dailininkės stilius sulaukia ne tik parodos lankytojų, bet ir pirkėjų dėmesio. Nemažą dalį paveikslų Milena jau pardavė ir dėl to labai graužiasi. Ji svajoja kada nors turėti tiek pinigų, kad galėtų susigrąžinti savo darbus: „Visi jie mano vaikai – numylėti, išpuoselėti“.
Garsieji dailininkai, pasak jaunosios menininkės, parduoda tik savo vardą – jiems užtenka brūkštelėti ir sukurtas „šedevras“ kainuoja tūkstančius litų. Milenos darbų kaina svyruoja nuo 200 iki 600 litų.
Nors savo darbus menininkė myli, pinigai kūrybinėje veikloje vis dėlto užima nemažai vietos. Muziką į dailę mergina taip pat iškeitė iš dalies dėl geresnio uždarbio. Su muzika, pasak jos, toli nenuvažiuosi – reikia būti genijumi arba dainuoti komercines dainas. Milena tikisi, kad pirmoji paroda jai atneš pelno.
Giminės pagaliau
pripažino
Susidomėjimą pradedančiosios menininkės darbais M.Marcinkevičiūtė pajuto prieš dvejus metus, kai dalyvavo mugėje. „Bijojau savo darbus rodyti, nes aplinkui kabėjo paveikslai, kurie nuo fotografijų mažai kuo skyrėsi. Jaučiausi lyg pirmokė“, – „Sekundei“ pasakojo mergina. Tačiau tą dieną smalsių žvilgsnių Milenos paveikslams netrūko. Vieną kitą darbą pavyko netgi parduoti.
Meniniu talentu po sėkmingos mugės pagaliau patikėjo ir artimieji. Dabar, pasak Milenos, giminės laukia eilėje prie jos paveikslų. Visus apdovanoti savo kūryba mergina nepajėgia dėl laiko stokos.
Menininkė prisimena, kaip teko nupiešti paveikslą jaunavedžiams. Gavę tokią dovaną jie nusprendė prie paveikslo priderinti rengiamo buto sienas. Originaliu piešiniu menininkė papuošė ir draugės automobilį. Tokio kūrinio, anot Milenos, pavydi daugelis vairuotojų.
Be tapybos, Milena užsiima viskuo, kas susiję su menu: dainuoja, šoka, lipdo molio suvenyrus, dekoruoja interjerą ir automobilius, gamina papuošalus, siuva drabužius ir rankines. Visus darbus net sunku išvardyti.
Idėjų kūrybai niekada netrūksta. „Kartą nusprendžiau iš kelnių pasisiūti sijoną. Nors mama iš pradžių šaipėsi, gautas rezultatas nustebino net ir ją, profesionalią siuvėją“, – pasakojo Milena.
Motina – didžiausia menininkės darbų kritikė, tačiau jos pastabos ne visada pasiekia užsispyrusios dukters ausis. „Mėgstu daryti priešingai, nei man liepia“, – šypsosi ji.
Merginai intensyviai besisukant meno pasaulyje, mama tapo ir geriausia draugė. Kaip Milena teigė, ji tokia pat pašėlusi kaip ir dukra.
Ingrida NAGROCKIENĖ
Nuotr. Milenai tenka iškęsti daugybę nesusipratimų dėl
neįprasto vardo.
