„Gimė su marškinėliais“, – sakoma apie sėkmėje
besimaudančius žmones. Panevėžietis Mindaugas Žičkus save drąsiai gali priskirti
šiai laimingųjų kategorijai. Jaunas, sėkmingai kopiantis karjeros laiptais,
ambicingas, išsilavinęs, tvirtai žinantis, ko nori iš gyvenimo, ir atkakliai
siekiantis tikslo, griaunantis toli gražu ne patį geriausią statistinio
panevėžiečio įvaizdį. Diplomato, užimančio atsakingą postą NATO atstovybėje
Briuselyje, akyse žaidžia visos gyvenimo spalvos: pasaulis pagal Mindaugą –
daugeliui dar tik svajonė. Jam jau ją pavyko paversti tikrove.
Profesija pati pasirinko
„Nebuvau moksliukas“, – šypsosi jaunasis diplomatas. Tačiau knygų „rijikas“ – tai jau tikrai. „Ketvirtoje klasėje bibliotekininkės prašiau, kad duotų „Grafą Montekristą“ paskaityti. Knygos man nedavė – per mažas. Pyktelėjau tada. Iki šiol jos neperskaičiau, bet tikrai tai padarysiu“, – sakė Mindaugas.
Baigęs miesto 5-ąją vidurinę vaikinas atsidūrė kryžkelėje: „Traukė teisė ir tarptautiniai santykiai. Vilniaus universitete studijavau tarptautinius santykius ir politikos mokslus. Man pasisekė – ne aš rinkausi specialybę – ji pasirinko mane“, – dėl savo pasirinkimo nė karto nesuabejojo M.Žičkus.
Pirmojoje savo darbovietėje – Užsienio reikalų ministerijoje – gabus jaunuolis neužsibuvo. Briuselyje, Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie NATO Mindaugas jaučiasi tarsi žuvis vandenyje. Žvelgiant į nuolat besišypsantį Mindaugą sunku įsivaizduoti, jog tai – atstovybės politikos patarėjų komandos narys. „Ką patariate?“ – nejučia išsprūsta klausimas.
„Mokausi patarinėti“, – įspūdinga karjera nė kiek nesipuikuoja diplomatas. Jo „arkliukas“ – NATO santykiai su Ukraina, Baltarusija, Kaukazo, Balkanų šalimis. „Visais įmanomais būdais bandome „prastumti“, apginti Lietuvos interesus“, – populiariai savo misiją Briuselyje bando paaiškinti M.Žičkus. Klausti, ar patinka darbas, nė neverta – tik savo profesijai visiškai atsidavęs žmogus gali spinduliuoti tokią energiją, veržlumą ir valandų valandas kalbėti apie gyvenimo būdu tapusią profesiją.
Šypsena, kantrybė, argumentai
M.Žičkus neslepia – meluotų sakydamas, jog nuo jo karjeros kelio nematoma jėga šluote nušluoja pasitaikančius akmenėlius. „Visko būna. Man padeda šypsena. Patikėkite, kartais jos galia veikia labiau nei bet kas kitas. Mūsų darbe reikia turėti daug kantrybės ir svarių argumentų siekiant įrodyti savo tiesą“, – diplomatijos gudrybes atskleidė Mindaugas.
Pokalbiui pakrypus apie darbą, diplomatas mielai leidosi į širdžiai mielo tarptautinių santykių pasaulio vingrybes. Didžiojoje politikoje besisukiojantis lietuvis, paklaustas, ar yra trintis tarp senųjų ir naujųjų NATO narių, teigė: „Trintis yra ne tik tarp senbuvių ir naujokų. Nevadinčiau to trintimi, nes pozicijų NATO klausimais nesutapimas nelabai ir matosi. Viskas išsprendžiama – reikia kalbėtis, aiškintis“.
2004-aisiais, stodama į NATO, Lietuva pasižadėjo gynybai skirti ne mažiau kaip 2 procentus bendrojo vidaus produkto. M.Žičkus pripažino: NATO senbuvės diplomatiškai primena apie mūsų šalies sutartinius įsipareigojimus, ragindamos nepamiršti savo įsipareigojimų.
„Tiesioginio spaudimo nėra, bet tai mums primenama – stodama į NATO Lietuva pasižadėjo skirti gynybai dideles lėšas. Kai kurios šalys paklausia, kaip mums sekasi. Tenka paraudonuoti“, – sakė Mindaugas. Lietuvą nuo šių ne itin malonių klausimų gelbsti tai, jog mūsų kariai dalyvauja NATO misijose Afganistane, Irake.
„Vertina mūsų dalyvavimą, jaučiame NATO šalių pagarbą. Lietuva iš naujokių – po Lenkijos antroji pagal karių užsienio misijose skaičių. Mūsų mažai šaliai tai – stulbinamas rezultatas. Lietuvos indėlis vertinamas ne tik per privačius diplomatų pokalbius, bet ir viešose aljanso vadovybės pasisakymuose. Tada ir klausimai dėl piniginio indėlio tampa tylesni“, – šypsojosi M.Žičkus.
Belgija – atradimų šalis
Diplomato oficiali diena prasideda pusę devynių ryto: „Prieš tai perskaitau paštą, atsakau į laiškus“. Turėtų baigtis pusę šešių, tačiau, pasak Mindaugo, – baigiasi kada reikia, dažniausiai – gerokai vėliau: „Priklauso nuo to, kiek per dieną suplanuota įvairios probleminės veiklos“. Prie savo profesija gyvenančio diplomato nelimpa darboholiko etiketė: užklaustas apie laisvalaikį, apie savo pomėgius, M.Žičkus gali papasakoti neką mažiau nei apie širdžiai mielą darbą.
„Esu pametęs galvą dėl teniso ir džiaugiuosi Briuselyje atradęs bendraminčių. Sportą galima lyginti su darbu. Žaisdamas tenisą susipažįsti su įvairiais žmonėmis, ne veltui sakoma, jog svarbiausi NATO sprendimai priimami ne posėdžiuose, o prieš posėdžius, kad ir teniso kortuose. Neoficialus bendravimas duoda daug naudos“, – aiškino Mindaugas.
Žvelgiant į žavų jaunuolį, ant liežuvio galo sukasi klausimas apie jo širdies reikaliukus: „Merginų dėmesio, matyt, netrūksta?“ „Šeimos neturiu. Esu neabejingas moterims. Patinka gražūs ir protingi žmonės. Manau, rimtesniems santykiams dar per anksti. Šeima reikalauja pastovesnio gyvenimo būdo, reikėtų įsikurti vienoje vietoje, aš tam dar nepasirengęs“, – subtiliai išsisuko diplomatas.
Laisvalaikiu M.Žičkus ne tik teniso rakete mojuoja. „Lietuviai – viena glaudžiausių bendruomenių Briuselyje. Šiais metais organizavome sporto šventę. Tikėjomės, kad atvyks apie 150 lietuvių šeimų. Labai džiaugėmės sulaukę net 350-ies. Labiausiai švente džiaugėsi vaikai, varžybose laimėję po 3-4 medalius. Tokie renginiai dvelkia nuoširdumu – tai ne oficialus priėmimas valstybinės šventės proga – susirenka norintieji bendrauti, susipažinti“, – apie lietuvių gyvenimą Belgijoje pasakojo M.Žičkus.
Jam Belgija – atradimų šalis. Ir ne tik darbo prasme. Vaikinas „užsikrėtė“ kalnų liga ir Lietuvoje dar nedaug žinoma laisvalaikio praleidimo forma – bando pažaboti jėgos aitvarus. „Vandens ir vėjo stichija viename“, – taip trumpai galima nusakyti jam į širdį kritusį užsiėmimą. „Iš pradžių aitvarą suvaldyti mokiausi sausumoje. Beje – jis kelis kartus didesnis už tikrą aitvarą.
Paskui – jau vandenyje, ant specialios lentos. Jausmas – nenusakomas. Dar nesu „profas“, bet tikiuosi juo tapti ir labai apsidžiaugiau, kai grįžęs į Lietuvą radau bendraminčių. Galėsiu ilgiau čia atostogauti – bus kuo užsiimti“, – pasakojo Mindaugas.
Jėgos aitvarai – naujas diplomato „žaisliukas“, o aistra kalnams jis dega seniai. Jau įveikta Monblano viršukalnė. „Šiemet – Kilimandžaras. Noriu į šią viršūnę įkopti su grupele lietuvių. Gal prisijungsite?“ – netikėtai paklausė vaikinas. Jo noras – kad šioje kelionėje dalyvautų kuo daugiau lietuvių: „Tegul rašo man visi norintieji“.
Iššūkis – buitis
„Nepasiilgsti Lietuvos, namų, mamos?“ „Negalvoju apie tai. Stengiuosi negalvoti. Kitaip būtų labai sunku. Su mama pasikalbam telefonu. Buvau pasikvietęs ją į svečius“, – tik svetur esantiems suvokiamą nostalgiją gena šalin Mindaugas. Mindaugas neslepia – įsikurti svečioje šalyje – ne taip paprasta. „Kad esi užsienietis – jauti tvarkydamas buitinius reikalus – net ir buto nuoma brangesnė nei vietiniam. Belgams atrodo, kad esi turtingas, jei gyveni Briuselyje. Su tokiu jų požiūriu tenka susidurti neretai. Padeda jau anksčiau įsikūrę lietuviai. O kaip gera buvo, kai svečiavosi mama, – ji sumaniai rūpinosi visais buitiniais reikalais. Buitis man – rimtas iššūkis. Nesakau, kad nesusidoroju, bet geriau jau jos nebūtų“.
Diplomatas užsienyje dirbančius žmones skirsto į du tipus: vieni gyvena mintimi grįžti į Lietuvą, kiti – jaunesni – ateitį kuria toli nuo gimtinės ir tiki, kad savo šaliai naudingesni būdami toli nuo jos.
„Tačiau iškyla grėsmė, kad tie jauni, gimtinei atsidavę žmonės nebejus savo šalies palaikymo, paramos. Jiems reikia leisti suprasti: jų darbas vertinamas, jie – šaliai svarbūs ir reikalingi“. Nė klausti nereikia – M.Žičkus save priskiria tiems – jėgas, protą, gabumus atiduodantiems tam, kad Lietuvos vardas užsienyje būtų tariamas su derama pagarba.
Bene labiausiai Briuselyje Mindaugui trūksta… cepelinų. „Ir silkė ne tokia kaip mūsiškė“, – priduria jaunuolis. Tik lietuviško maisto skonį sapnuojantis žmogus gali suprasti M.Žičkaus užgaidą tiesiai iš oro uosto paryčiui lėkti į restoraną vien tam, kad sukirstų cepelinų porciją. „Belgija mane neigiamai veikia – tris cepelinus vargiai beįveikiu“, – juokėsi Mindaugas. Kadangi bandymai Briuselyje pasigaminti mėgstamą nacionalinį patiekalą patyrė fiasco (bulvės, pasirodo, tam nepritaikytos), diplomatas apeliuoja į Lietuvos avialinijų sąžinę: „Galėtų tokiems kaip aš padidinti bagažo limitą“.
Galim didžiuotis mokyklomis
Vaikinui, kuriam viskas klojasi kaip sviestu patepta, nė motais pavyduoliai. „Grįžęs stengiuosi su visais susitikti, pavaišinti, padovanoti nors mielą smulkmenėlę. Visai nesu „pasikėlęs“. Taip jau sutapo, kad iš karto radau savąjį kelią. Kitiems gal tenka ilgiau paklaidžioti jo ieškant. Vadovaujuosi keliomis taisyklėmis: daug šypsotis; daryti tai, kas teikia malonumą; daryti kiek įmanoma geriau; negailėti savęs; nepamiršti kitų“, – sėkmės paslaptis vardijo vaikinas.
Atskiro rašinio tema būtų jo padėkos visiems, padėjusiems ir padedantiems žengti sėkmės link. „Netiesa, kad Panevėžys neturi kuo didžiuotis. Pagarbos ir padėkos vertos mūsų mokyklos, mokytojai.
Labai noriu, kad 5-osios vidurinės pedagogai atvažiuotų pas mane į svečius. Linkiu mokyklai išsirinkti vardą. Kas žino, gal tai bus mano vardas?“ – atvirumu nenustojo stebinti M.Žičkus.
Dabar diplomatas džiaugiasi lietuviška vasara, lanko gimines, kolegas ir ieško progos „ištrūkti nuo tų ir nuo tų, nes tik užsienyje supranti, kokia Lietuva graži ir kaip mažai apie ją žinai“.
Svajonė? Ar galima to klausti žmogaus, kurio gyvenimas kitiems – pasaką primenanti svajonė: „Padaryti tai, ko kitiems nepavyko. Ko nepavyko nė vienam lietuviui“. Paslaptinga? Žinant Mindaugo požiūrį į gyvenimo teikiamas galimybes nedrąsu ir abejoti jo žodžiais – jam tikrai pavyks.
Rasa Šošič
S.Kašino nuotr. „Profesija surado mane“, – puikiai
besiklostančia karjera džiaugasi panevėžietis diplomatas M.Žičkus.
