Lėmė likimas
Ėriškietė Gražina Baltušienė – viena iš tų moterų, kurioms likimas lėmė auginti neįgalų vaiką. Gana dažnai tokios mamos bando ieškoti priežasčių, kodėl taip atsitiko būtent joms, neretai kaltina medikus arba susiklosčiusias aplinkybes, tačiau ponia Gražina – ne iš tų.
Ji savo bėdoje sugeba įžvelgti netgi teigiamą pusę: mano, kad neįgaliam vaikui tik į naudą augti normalioje, ne asocialioje šeimoje. Tuomet jis gali ugdyti savo sugebėjimus, jaustis reikalingas ir naudingas.
Septyniolikmetis Justinas – tas asmuo Baltušių šeimoje, apie kurį sukasi visas artimųjų gyvenimas. Nors vaikinas daugiausia laiko praleidžia su mama, jam mielai draugiją palaiko ir iš komandiruočių grįžęs tėtis, ir dvi seserys. Tiesa, viena sesuo, Eglė, brolį mato jau rečiau, nes antrus metus Vilniaus universitete studijuoja prancūzų kalbą. O šią vasarą mergina laiką leidžia Prancūzijoje – dirba ir tobulina studijuojamos kalbos įgūdžius.
Palydi sesuo
Baltušiai Ėriškiuose apsigyveno prieš devynerius metus. Neslepiama, kad apsisprendimą iš miesto kraustytis į kaimą lėmė noras būtent Justui sudaryti palankesnes gyvenimo sąlygas. Judrus ir fizinį užsiėmimą labai mėgstantis Justas kaime įgijo galimybę atlikti kai kuriuos jam patinkamus darbus, pažaisti krepšinį, pabendrauti su žmonėmis.
„Jis mielai bendrauja su suaugusiaisiais, o ir šie mėgsta jį pakalbinti. Kaimo žmonės kitokie – jie nuoširdesni nei miestiečiai“, – tikina G.Baltušienė. Moteris prisimena labai atsargiai vertinusi gyvenamosios vietos pasikeitimą. Iš pradžių su vyru dar svarstė, ar nevertėtų po kurio laiko vėl grįžti į miestą, bet dabar apie tai nebegalvoja. Tuo labiau kad į šeštą klasę Senvagės vidurinėje mokykloje eisianti mažoji dukra Gintarė sugeba atlikti jai pavestą užduotį – palydėti į specialiąją internatinę mokyklą ir pasiimti iš jos brolį.
Kartais Justas žinomoje vietoje paleidžiamas eiti ir vienas, nors kuris nors iš namiškių visada iš šalies jį stebi. Nuo šių mokslo metų G.Baltušienė ketina pabandyti suteikti daugiau savarankiškumo sūnui – galbūt jam tai bus į naudą.
Mėgsta tvarką ir humorą
Moteris pripažįsta: kartais mamos, auginančios vaiką, turintį protinę negalią, linkusios neįvertinti jo sugebėjimų, pernelyg jį globoja.
Tokios silpnybės sako neišvengianti ir pati, todėl dešimtokui sūnui nusprendė pabandyti suteikti daugiau laisvės. Apskritai Justas, anot mamos, labai tvarkingas ir humorą mėgstantis vaikinas. Jo mėgstamiausias darbas – nešti malkas. Pastaruoju metu jis labai entuziastingai tvarko ir nugenėtas medžių šakas. G.Baltušienė pasakoja, kad jos vidurinėlis visada nusirengęs tvarkingai susilanksto drabužius, jei randa ne vietoje numestas kieno nors šlepetes, būtinai jas surikiuoja.
Trijų vaikų mama neieško kaltų dėl sūnaus negalios,
kurios priežastimi medikai įvardijo traumą greito gimdymo metu. „Kartais užeina
sunkios minutės. Pagalvoju, gal toks likimas kaip atpildas lemtas už kokius nors
tolimų giminaičių blogus darbus? Tačiau tuoj pat suimu save į rankas. Juk yra
taip, kaip yra, ir reikia toliau gyventi“, – veja liūdnas mintis šalin Ėriškių gyventoja.
Griežtumo nepraktikuoja
G.Baltušienė labai vertina tai, kad Panevėžyje yra
sąlygos leisti neįgalų vaiką į specialią ikimokyklinę, pagrindinę ugdymo
įstaigą, kad tokius žmones vienija neįgaliųjų organizacijos.
Jau šešerius metus Justas priklauso rajono neįgaliųjų draugijai, vadovaujamai Aurelijos Petronienės.
Ponia Gražina prisimena, kad jų šeimos gyvenimas palengvėjo, kai sūnus ėmė priklausyti šiai organizacijai: atsirado galimybė kartu keliauti ir pačiai retkarčiais pailsėti, išleidus vaiką į kokią nors stovyklą, draugijoje vyksta įvairūs renginiai. Šiais metais Justas džiaugiasi jau atostogavęs dešimt dienų prie jūros. Anksčiau jis sveikatą dažnai taisydavo sanatorijose.
G.Baltušienė džiaugiasi, kad aplinkiniai kaimo žmonės yra labai geranoriški, jos vaiką priima tokį, koks yra. Galbūt tik mieste kartais abiem tenka susidurti su didesniu žmonių dėmesiu, bet su tuo jau išmokta apsiprasti. Mama su sūnumi visada sako besielgianti gana švelniai, griežtumo nepraktikuojanti: užteko karto suprasti, jog toks auklėjimo būdas vaikui nepriimtinas.
Rečiau namuose būnančiam ponios Gražinos vyrui sūnaus priežiūra – sudėtingesnė užduotis nei jai pačiai. Tačiau Justas labai patenkintas, galėdamas retkarčiais ką nors nuveikti kartu su tėčiu.
Padeda kantrybė
Žinodama, kad sūnui ateinantys mokslo metai bus paskutiniai, šeima truputį baiminasi dėl jo ateities. Pašnekovė viliasi, kad jos atžalos užimtumu bent kurį laiką galės pasirūpinti Jaunuolių dienos centras. Pasak mamos, nesinori, kad vaikas sėdėtų namie. Juk specialioje įstaigoje jis vis dėlto šiek tiek ugdomas, lavinamas.
Pasiteiravus, kokių patarimų galėtų duoti kitoms panašų likimą išgyvenančioms šeimoms, ėriškietė teigia labiausiai norinti palinkėti kantrybės bendraujant su savo vaiku. To linki remdamasi savo patyrimu: abu su vyru buvo kantrūs ir išliko ramūs netgi tada, kai nuo gimimo lyg ir sveikas jų vaikas po kurio laiko savo branda ėmė atsilikti nuo bendraamžių.
G.Baltušienė džiaugiasi, kad bent augdamas Justas pasirodė esąs stiprus ir užsigrūdinęs. Galbūt, anot mamos, jis neserga, kad daug juda, sportuoja. Be krepšinio, jam patinka energiją išlieti ir kumščiuojant tarp boksininkų populiarią „kriaušę“.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
S.Kašino nuotr. Šiek tiek kitokiam nei dauguma vaikinui mama yra vienas iš geriausių draugų.
