Pagonybė atgimsta. Senoji lietuvių religija patraukia
vis daugiau žmonių. Panevėžio kolegijos psichologijos dėstytojas Laimutis
Vasilevičius švenčia pagoniškas šventes, į santuokinį gyvenimą juodu su žmona
palydėjo žynys, o gimsiančiam vaikučiui rengs ne tradicines krikščioniškas
krikštynas, o pagoniškas vardynas. Dėstytojas tikina, kad netgi žmonos ranką ir
širdį jam pelnyti padėjo senieji lietuvių dievai – vyriškis jiems savo norą
išsakė tiesiog prisiglaudęs prie akmens.
Nelaimingi demokratai
Suvokimas, kad krikščionybė tik prisitaikiusi prie tikrosios lietuvių religijos – pagonybės, L.Vasilevičiui atėjo jau brandžiame amžiuje, kaip pats juokauja, susirgus „akmenlige“. Prieš penkiolika metų Kolegijos psichologijos dėstytojui pažintis su Minsko geologijos instituto profesoriumi Ernestu Levkovu, įkūrusiu šventųjų akmenų muziejų, buvo lemtinga. Pradėjęs domėtis senovės lietuviams ypatingą reikšmę turėjusiais akmenimis, L.Vasilevičius ėmė gilintis ir į pagonišką religiją. „Krikščionybė – moderni religija, bandanti prisitaikyti progreso amžiuje, o pagonys – nelaimingi demokratai“, – šmaikščiai įvertino pašnekovas. Akivaizdus to įrodymas – dievai. Pagoniškų galima priskaičiuoti iki 300, o krikščionių – tik vienas. „Kaip manote, kodėl karaliai apsikrikštijo? Nes lengviau valdyti: vienas Dievas, vienas ir karalius. Krikščionybės pagrindas yra nuolankumas. Kai tik Lietuvą apkrikštijo, ir baudžiava atsirado“, – priminė L.Vasilevičius. Dėstytojas juokauja, kad krikščionybę Lietuva įsileido tikėdamasi, jog dar vienas dievas 300 pagoniškų nesugebės išstumti.
Iš lovos išvarydavo žalčiai
Vis dėlto L.Vasilevičiaus pagonybės link eita labai nuosekliai. „Turėjau laimingą vaikystę Žaliojoje girioje. Sirgau taip, kad jei būčiau pradėjęs verkti, būčiau miręs. Tai mane visi nuolatos ir linksmindavo. Įsivaizduojat, kaip buvo gerai! Kitiems dar ir diržo paima – o mane linksmino“, – šypsojosi dėstytojas.
Vaikystės vasaros, prabėgusios girioje, buvo pamokos, kad žmogus ir gamta yra neatskiriama vienovė. Pas senelį po krosnimi gyveno žalčiai. Viešinčios marčios naktimis iš lovų klykdamos šokdavo, pajutusios prie kojų įsirangiusius žalčius. Dabar, numelioravus laukus, deja, tokios žmogaus ir žalčių draugystės nebeliko.
L.Vasilevičius prisimena jau tada gaudavęs pirmąsias senelio pamokas, vedusias jį pagonybės link. „Mes, kokie penkiamečiai berniukai, nuo liepto sisiojome į Įstrą. Girdime – senelis susirūpinęs atlekia! Galvojome, gal kas nutiko, o jis mums ir sako: ar žinote, kad už tokį darbą, kai numirsite, turėsite visą Įstrą išgerti. Nuo tada į upę mes jau nebečiurškėm“, – pasakojo pagonybę išpažįstantis vyras. Draudimų, mokančių gerbti gamtą, būta ir daugiau: iš pagarbos ugniai nevalia buvo į ją spjaudyti, o miške draudžiama švilpauti, kad velnio neprišauktų.
„Žinoma, su pusbroliais susirinkdavome daržinėje ir švilpaudavome norėdami tą velnią pamatyti“, – juokavo L.Vasilevičius. Dar ankstyvoje vaikystėje buvo atskleistos ir pirmosios visatos paslaptys: žvelgdamas pro prakiurusį daržinės šiaudinį stogą vaikas jau žinojo, kad sukasi žvaigždynai, o saulė kasryt pateka kitoje vietoje. Žaliosios giria Moliūnų kaime ir dabar dar slepia Vėlių taką – akmenis, žyminčius saulės patekėjimo per Jonines tašką.
„Seneliai mokė draugauti su mišku. Kelmo neleisdavo
griauti, neva čia vilko troba. Ir malkoms tik sausuolius, rankomis
nuverčiamus, rinkdavo. O kas dabar iš miško belikę? Tik pelytės – žvėrys jau
iššaudyti, Įstre iškilę plaukia negyvi bebrai“, – baisėjosi
L.Vasilevičius.
Norus patiki akmenims
Vaikystėje išugdytas požiūris į gamtą iki šiol nepasikeitė. Ir dabar dieną L.Vasilevičius pradeda pasisveikinimu su saule, šeimoje švenčiamos pagoniškos metų virsmą žyminčios šventės, netgi žmonos ranką ir širdį padėjo pasiekti pagoniški dievai.
Anot dėstytojo, šventieji akmenys iš pagoniškų alkaviečių turi ypatingos galios: pridėjus ranką prie jų su senaisiais lietuvių dievais galima tartis, kuria linkme pakreipti gyvenimo vagą. „Kai sutikau mergaitę, ant akmens uždėjęs ranką pusbalsiu paprašiau dievų, kad ji taptų mano žmona. Ir už poros metų, nors mano amžius ir išvaizda nebetinkami jaunikio vaidmeniui, ji ištekėjo už manęs“, – pasakojo dėstytojas.
Šventaisiais akmenimis besidomintis ir apie juos knygą parengęs L.Vasilevičius tikina, kad tokių ypatingų gamtos kūrinių, likusių nuo pagonybės laikų, dar gausu. Tačiau pagonybės išpažinėjai nelinkę visų jų buvimo vietų atskleisti – ieškantieji ilgesnio pinigo juodojoje rinkoje šias relikvijas imasi pardavinėti už kelis šimtus litų.
Vis dėlto laukiantiesiems pagoniškų dievų pagalbos pašnekovas pasufleruoja: savo prašymus galima išsakyti ranką uždėjus ant akmens su dubenėliu, stūksančiu prie Kraštotyros muziejaus. Negana to, anot L.Vasilevičiaus, nuo akmens lietaus vandeniu pasitrynusieji vokus galės įžvelgti netgi kito vidų.
Politikai savų bijo
Pagonybę išpažįstantis psichologijos dėstytojas pripažįsta: norai pildosi ne tik su dievų pagalba. „Tokie prašymai – savęs užprogramavimas. Kai žmogus suvokia, kad prisišaukia dievą ir šis jam padės, ima tikėti savo jėgomis. Tačiau labai gerai, kai jis sugeba išgyventi religinį jausmą“, – teigė L.Vasilevičius. Ir tuojau pajuokauja: gerai pagonims, kai pagalbos prašyti gali net kelių šimtų dievų, o krikščionims belieka vienam melstis, gerai, kad šiam dar keli tūkstančiai šventųjų padeda.
Pašnekovas – vienas iš pagonis vienijančios Panevėžio „Romuvos“ narių. Per gyventojų surašymą apie 2000 lietuvių pripažino išpažįstantys šią religiją. Tačiau Seimas iki šiol jos neįteisino, nors jo palaiminimą yra gavusi ne viena nauja religinė bendruomenė. L.Vasilevičiaus nuomone, tokia politikų pozicija rodo tik jų pačių bestuburiškumą ir baudžiauninkišką nuolankumą. „Visose Europos šalyse pagonybė yra įteisinta, tik mūsiškiai savęs bijo“, – pabrėžė dėstytojas. Anot jo, pagonys yra tolerantiški ir nė nesikėsina išstumti krikščionybės. „Mes gerbiame bažnyčią lankančius savo tėvus, užlipę ant „bačkos“ pagonybės neskelbiame“, – pabrėžė L.Vasilevičius. Jis pats taip pat, nors ir pakrikštytas, tačiau giliu krikščionimi tikina niekada nebuvęs. Iš penkių vaikų tik vyriausioji dukra krikštyta, nes pirmoji L.Vasilevičiaus žmona buvo tikinti.
Ruošiasi vardynoms
Su trečiąja sutuoktine – „Žemynos“ vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja – dėstytojas tuokėsi laikydamasis pagoniškų tradicijų: jųdviejų santuoką palaimino žynys, medumi – deivės Austėjos ženklu – patepė lūpas, kad visą gyvenimą vienas kitam tik meilius žodžius kalbėtų, smilkė smilkinių plaukus. Kūdikio besilaukianti pora ruošiasi ne krikštynoms, o pagoniškoms vardynoms, kada kilojama močiutė, pribuvėja apipilama dovanomis.
Anot L.Vasilevičiaus, kiekviena religija remiasi mitologija, krikščionybė – žydų tautos, pagonybė – lietuvių. Todėl neigti ją reikštų paminti ir savo šaknis. „Jei 200 metų reikėjo žudyti lietuvius, kad juos priverstų eiti į bažnyčią, mano nuomone, krikščionybė labai jau kruvina mūsų tautai religija“, – pažymėjo dėstytojas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. iš asm. alb. Vestuvininkų svita traukė ne į bažnyčią
kunigo palaiminimo prašyti, o į mišką pas žynį.
