Libdemus vicemerą Kastytį Vainauską ir Artūrą Grucę
vienija ne tik partijos reikalai. Birželio 13-ąją kolegos, metę darbus, sėdo į
autobusą ir išdūmė į Estiją klausytis pasaulinio garso roko grupės
„Metallica“ koncerto. Koncertas Taline buvo vienintelis grupės pasirodymas Šiaurės Europoje.
Apie 78000 žmonių atėjo pasigrožėti stulbinamu reginiu Talino dainų slėnyje. Tąsyk buvo sumušti visi ankstesni auditorijos rekordai. Beveik 80 tūkst. žiūrovų minioje sunkiojo roko gerbėjai iš Panevėžio jautėsi puikiai. Galingas „Metallica“ pasirodymas griaudėjo beveik dvi su puse valandos.
K.Vainauskas – ne koks piemuo, tad mėgstamos grupės klausėsi solidžiai, kaip ir dera valdininkui. A.Grucė „nesiparino“ – šėlo, švilpė, šaukė kartu su ekstazės apimta minia. „Talino dainų slėnyje palikau visas neigiamas emocijas“, – sakė jis „Sekundei“. Popsą vos ne asmeniniu įžeidimu laikantys libdemai ir patys nevengia dainą užplėšti: abu buvę choristai, jaunystėje groję ne vienoje jaunimo grupėje. A.Grucė ir dabar dalyvauja folkloro ansamblyje. „Dalyvauja“ gal ir per skambiai pasakyta – partijos reikalai ir kasdieniai rūpesčiai atima didžiąją laiko dalį, tad repeticijose jis pasirodo tarsi jaunas mėnulis.
– Esate sunkiojo roko gerbėjai?
K.V.: Esu bet kokios geros muzikos gerbėjas, o grupę „Metallica“ mėgstu nuo pat jaunystės.
A.G.: Sunkųjį roką pamėgau nuo 1979-ųjų.
– Kuris iš jūsų kelionės iniciatorius?
K.V.: Kad vyks „Metallicos“ koncertas Estijoje, Talino dainų slėnyje, žinojau iš anksto. Šiek tiek problemų buvo dėl bilietų. Važiavome autobusu, kelionę organizavo viena kelionių agentūra.
A.G. – Ponas Kastytis pasiūlė. Kaip čia atsisakysi, negi praleisi tokią progą. Jų muzika domiuosi jau senokai. Gaila, kad tokios grupės kaip „Metallica“ į Lietuvą neatvažiuoja. Mano žiniomis, iš Lietuvos važiavo apie 5000 žmonių.
K.V.: Didžiulėje minioje dažnai išgirsdavau kalbant lietuviškai – mūsiškių buvo ne taip jau ir mažai.
– Kokie įspūdžiai po koncerto?
K.V.: Man patiko. Dainų slėnyje – labai gera akustika. Gaila, kad Lietuvoje neturime tokios puikios vietos koncertams. Šou – labai profesionalus ir aukšto lygio. Pas mus tokios grupės nevažiuoja. Atvyksta kažkokie nusenę, bebaigiantys savo karjerą muzikantai. Nėra čia tokių koncertų.
A.G.: Koncertas puikus. Gražioje vietoje, gana gerai viskas matyti, be to, visur didžiuliai ekranai. Dainų slėnis primena mūsiškę vasaros koncertų estradą Vilniuje, gal šiek tiek didesnis.
– Roko grupių koncertuose priimta šėlti, klykti, švilpti pritariant muzikantams. Kaip elgėtės jūs?
K.V.: Nešaukiau, netrypiau ir galvos nekračiau. Gal jau nebe mano amžiui. (Nesikuklinkite, vicemere, energijos ir polėkio jums ir jaunesni turėtų pavydėti!) Man svarbu buvo pasiklausyti mėgstamos muzikos.
A.G. – Šokau, trypiau, švilpiau. Viskas kaip priklauso. Kaip kitaip atsikratysi susikaupusių neigiamų emocijų. Grįžau jas palikęs Dainų slėnyje.
– Galbūt pavyko gauti „Metallicos“ autografą ar net “nusifotkinti“ su savo „dievukais“?
K.V.: Nė nebandžiau. Kur jau ten. Mano fotoaparatas per didelis, tad į koncerto vietą jo neleido įsinešti. Artūras kažką fotografavo, jo klauskite, ar pavyko.
A.G.: Nemanau, kad jie būtų daliję autografus. Fotografavau kažką, bet iš toli, tad nuotraukos labai jau mėgėjiškos.
– Po koncerto smagiai šventėte?
K.V.: Nebuvo kada švęsti. Iš karto į autobusą ir namo.
A.G.: Baliaus nebuvo, tiesiai į autobusą, skubėjome namo. (Kaip susitarę.)
– Kokios muzikos klausotės namuose?
K.V.: Turiu nemažą kompaktinių diskų kolekciją: nuo klasikos iki roko, tačiau joje nėra lietuviškos muzikos. Lietuvišką kartais užsileidžiu – jei kas kompaktinę plokštelę dovanoja. Pasiklausau, jei groja ir dainuoja pažįstamas atlikėjas. Iš lietuvių atlikėjų nežinau ką išskirti. (Tai taip ir sakykite: „Popsas užkniso juodai“, kam čia kuklintis.)
A.G.: Lietuviškos muzikos beveik nesiklausau, o ir kompaktinių plokštelių kolekcija negaliu pasigirti. Yra keletas užsienio grupių diskų (Kastyti, ar nevertėtų „pašefuoti“ kolegos?) Nuo jaunystės širdžiai artima „sunkioji“ muzika – „Pink Floidai“, AC/DC (Oho, koks kietas!) Iš lietuvių atlikėjų pripažįstu vienintelę Ariną. Bliuzas patinka. Jos geras ir malonus balsas.
– O kaip Rytis Cicinas?
K.V. : Ne mano skonio. Cicino neklausau.
A.G.: Ką, jūs tyčiojatės? (Pakvipo konfliktėliu, apie Gintarę, matyt, geriau patylėti.)
– Ar jau turite bilietus į rugsėjo mėnesį vyksiantį Eltono Džono koncertą?
K.V.: Ar jis atvažiuoja? Dar apie tai negirdėjau. Šiaip tai jo muzika – ne mano skonio.
(Gerbdami tikro metalisto jausmus ponui Artūrui šio klausimo neuždavėme.)
– O patys ar bandėte muzikuoti?
K.V.: Jaunystėje visko buvo, kaip ir daugelis, šiek tiek prisiliečiau prie muzikos. Chore teko dainuoti. Turėjome ansambliuką. Bet į populiarių grupių gretas neprasimušėme, anais laikais pirmenybė buvo teikiama Filharmonijos kolektyvams. (Ak, jei ne ta Filharmonija, galbūt dabar turėtume pasaulinio ryškumo sunkiojo roko žvaigždę.) Skambinau pianinu, gitara. Dainų nerašiau – neturėjau kūrybos gyslelės. (Vėl tas įgimtas kuklumas…)
A.G.: Grojau, dainavau. Buvau „visiukų“ (tuomečio Vilniaus inžinerinio statybos instituto) choro „Gabija“ narys. Dabar dalyvauju liaudiškos muzikos ansamblio „Tolmėja“ veikloje. Tiesa, kolegos bara, kad daug repeticijų praleidžiu. Nėra kada. Bet reiks susiimti. Ar rašiau eiles? Kas jų jaunystėje nerašė. Kūriau mokykloje tokius ketureilius, bet nemanau, kad jie turi išliekamąją vertę. (Prikalbinti, kad paskaitytų savo kūrybą, nepavyko, gal kitą kartą. Rinkimai artėja.)
– Kada ir kaip atostogausite?
K.V.: Planuoju šiek tiek pakeliauti. Norėčiau apžiūrėti Prancūzijos pilis, o gal vyksiu į Vokietiją, dar nesu apsisprendęs.
A.G.: Atostogos rugpjūtį. Lietuvos gamta nuostabi. Vilioja ežerai, pajūris. Užsieniams reikia uždirbti krūvą pinigų.
Kalbino Rasa Šošič
H.Kudirkos nuotr. A.Grucė (dešinėje) ir K.Vainauskas dar ir dabar gyvena „Metallicos“ koncerto įspūdžiais.
