Į Paberžę jau kitą savaitgalį suplauks minios – praėjo
metai, kai bažnytėlės šventoriuje atgulė Tėvas Stanislovas, visos Lietuvos
švelniai vadinamas Tėveliu. Į charizmatiškos asmenybės vietą stojęs kunigas
Skaidrius Kandratavičius tarnystę Paberžėje vadina iššūkiu sau ir juokauja, kad
jam, miestiečiui, prireikė ne vienerių metų universitetinių studijų, kad
sužinotų, kas yra gyvenimas kaime.
Įveda savo tradiciją
Prieš metus amžinojo poilsio atgulus Tėvui Stanislovui, jo numylėtoji tūkstantines minias traukusi Paberžės parapija gyva. Į iškilaus dvasininko vietą paskirtas 33-ejų kunigas Saulius Kandratavičius skaičiuoja jau devynis mėnesius savo pirmosios klebonystės. „Puikiai žinojau, kur einu. Žinoma, tai nėra lengva, bet yra malonus iššūkis sau pačiam“, – patikino S.Kandratavičius. Tėvas Stanislovas dažnai kartojo: esu mažiausios parapijos mažas kunigas.
Vis dėlto Paberžę jis pavertė visos Lietuvos dvasinės traukos centru. S.Kandratavičius vos tūkstantį tikinčiųjų turinčią parapijytę gyvybės šaltiniu stengiasi išlaikyti ne tik tęsdamas Tėvo Stanislovo tradicijas, bet ir kurdamas savas. Čia, kaip ir anksčiau, važiuoja būriai stovyklautojų, užsuka nebepakeliantieji gyvenimo klystkelių naštos, traukia turistų būriai. S.Kandratavičius tikisi, kad Paberžėje prigis ir pirmą kartą šiais metais organizuotas „Poezijos pavasaris“, kad jis taps dar viena parapijos tradicija.
„Norisi savo asmenybės pėdsaką po truputį minti, savo literatūrinius pomėgius tęsti. Norisi auginti Dievo duotą talentą ir ryšius su meno žmonėmis“, – sako kunigas, į renginį sukvietęs apie 40 literatų – nuo Nacionalinės premijos laureatų iki vietinių poezijos mylėtojų.
Pakeitus Tėvą Stanislovą S.Kan-dratavičiui pavyko išlaikyti ryšius su Paberžę rėmusiais verslininkais ir politikais – į susitikimus jį kviečiasi ir liberalcentristai, ir krikdemai, ranką spaudžia ir kitų politinių jėgų atstovai.
Savo tvarkos nedaro
S.Kandratavičiui Vatikano apaštalinis nuncijus yra sakęs: esate tarsi vienuolis be įžadų. Alytuje gimusiam ir augusiam, jaunystę Kaune praleidusiam kunigui atėjimas į Paberžę – atokų kampelį su vos dvidešimčia gyventojų – vis dėlto buvo nemenkas išbandymas. Kol kas naujojo šeimininko pėdsakų čia nedaug – klebonijoje dar kabo Tėvo Stanislovo meno darbai, tie patys baldai. Netgi Tėvelio stalą, išneštą į baigiamą įrengti jo memorialinį kambarį, pakeitė iš pirmo žvilgsnio beveik nesiskiriantis kitas. S.Kandratavičius tokio pageidavo, kad klebonija kuo daugiau panėšėtų į tą, kurioje gyveno ankstesnis šeimininkas. „Kad niekas nesakytų, jog atėjau ir jau savo tvarką darau“, – prisipažino naujasis kunigas. Vis dėlto S.Kandratavičius ketina Tėvelio mėgtus paveikslus išnešti į jo memorialinį kambarį, atsivežti gausią savo biblioteką.
Kunigas juokauja: jam, miesto žmogui, reikėjo aštuonerių metų universitetinio išsilavinimo, kad ateitų gyventi į kaimą. Praėjusi žiema jam buvo pirmoji, kai pačiam teko krosneles kūrenti malkomis – vakare dar šiek tiek šilta, bet rytą dėl stingdančio šalčio iš lovos išlipti nemalonu. Dar vienas savotiškas iššūkis intelektualui, rašančiam spaudai kultūrinius straipsnius, vedančiam radijo laidą, išleidusiam poezijos knygą, turinčiam dvi parapijas, yra gyvenimas be interneto. Ir tik visiškai neseniai S.Kandratavičius į Paberžę ryžosi atsivežti kompiuterį – vyskupo paprašytas planuoja prisėsti rašyti knygą apie santuoką.
Stengėsi „sukaimėti“
„Po tokio garsaus žmogaus, pasižymėjusio ir neturto dvasia, tenka gyventi panašiai kaip jis. Nesu, kaip Tėvas Stanislovas, vienuolis, žinoma, niekas manęs neverčia taip apriboti savęs, bet tai net įdomu“, – nuoširdžiai kalbėjo kunigas. Pasak jo, metus taip gyventa vien dėl to, kad nors truputį „sukaimėtų“ ir daugiau smalsumo įgytų. „Kai nėra kada sukauptų žinių susisteminti, į kūrybinę energiją transformuoti, smalsumas yra didelė yda“, – pabrėžė dvasininkas.
Plačiau skaitykite birželio 17 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
S.Kašino nuotr. Paberžės bažnytėlė atėjus naujam ganytojui išliko dvasinės traukos centru.
