Gedulo ir vilties diena Panevėžyje subūrė didžiulę minią
žilagalvių, nukentėjusių per masinius karo ar pokario metų trėmimus.
Dauguma jų nepagailėjo savo laiko skirti visą dieną vykstantiems renginiams.
Įsimintinos datos minėjimas buvo pradėtas Mišiomis Švč. Trejybės bažnyčioje ir baigėsi geležinkelio stotyje. Visą dieną skambėjo eilės ir muzikos kūriniai, menantys prieš 65 metus lietuvius ištikusią tragediją. Pagerbti kentėjusiųjų žmonės rinkosi prie Atminimo sienelės ir geležinkelio bėgių. Senoliai klojo gėles ant šių atmintinų vietų.
Geležinkelio stotyje tremtiniai dalijosi savo prisiminimais. „Mes renkamės tam, kad lietuviams daugiau netektų patirti to, ką išgyvenome mes”, – teigė politinių kalinių ir tremtinių mišraus choro dalyvis Jonas Ruzgas. Jis į tremtį pateko būdamas 16 metų. Nors sąlygos buvo sunkios, jaunuolis ten sugebėjo įgyti elektriko specialybę ir užsidirbti šiek tiek pinigų pragyvenimui.
Į baigiamąjį renginį atvyko ir Panevėžio vicemeras Petras Luomanas. Būdamas pokario vaikas, jis pasakojo savo motinos prisiminimus. Taip pat kalbėjo visuomenėje žinomi buvę tremtiniai ir skautai.
1941-1952 metais iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 tūkstančius žmonių, apie 28 tūkstančius jų žuvo. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo vežami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą, ir verčiami dirbti pačius sunkiausius darbus.
Ingrida NAGROCKIENĖ
