„Supratau, kad galiu, man tik reikėjo trupučio pagalbos“, – kai Panevėžio bendruomeniniuose šeimos namuose nuskamba tokie žodžiai, čia dirbančiai specialistų komandai jie tampa pačiu geriausiu įvertinimu. Kartu su Šv. Juozapo globos namais įgyvendinamas Europos Sąjungos finansuojamas projektas „Kompleksinės paslaugos“ (KOPA) reikšmingai prisideda, kad panašūs žodžiai skambėtų vis dažniau, o sunkumų patiriantys Panevėžio regiono gyventojai turėtų erdvę, kurioje galėtų jaustis saugūs, gautų pagalbą ir vėl galėtų žengti per gyvenimą pakelta galva.
Projekto koordinatorė Roberta Daubaraitė-Randė pasakoja, kad pagalbos kreipiasi labai įvairūs žmonės – tėvai, auginantys mažus vaikus ar paauglius, vienišos mamos, senjorai ir šeimos, išgyvenančios emocines krizes. „Kiekvienas su savo istorija, savo skausmu ir savo viltimi“, – pabrėžia ji.
Jautrios ir viltingos istorijos
R.Daubaraitė-Randė gali papasakoti daugybę pagalbos ieškoti atėjusių žmonių istorijų – dauguma jų spaudžia ašarą, tačiau kartu jose – ir labai daug vilties. Pašnekovė prisimena iš užsienio į Panevėžį grįžusią dviejų vaikų mamą, kuri sunkiai dirbo, kad išlaikytų vaikus, ir kartu išgyveno emociškai varginantį skyrybų procesą.
„Mūsų komanda padėjo jai gauti psichologo pagalbą, pasiūlė dalyvauti tėvystės įgūdžių grupėje, moterų savitarpio pagalbos grupėje ir mediacijoje. Po kelių mėnesių ji pradėjo net kalbėti visai kitaip, veide atsirado šypsena ir grįžo pasitikėjimas savimi“, – pasakoja R. Daubaraitė-Randė.
Neseniai skirtingu metu kreipėsi vyras ir moteris iš tos pačios šeimos. Abu jie ieškojo pagalbos, bandydami išsaugoti santuoką. Abu jie kaupė problemas giliai savyje, kol pagaliau išdrįso kalbėti.
Pasak specialistės, vis dažniau kreipiasi žmonės, išgyvenantys emocinį išsekimą, vienišumą, net beviltiškumą. Tai rodo, kad visuomenei vis dar trūksta saugių erdvių, kuriose atėjęs žmogus galėtų pasakyti: „Man sunku.“
„Todėl svarbiausia, kad kiekvienas pas mus atėjęs žmogus jaustųsi matomas ir girdimas, kad jis būtų ne „paslaugų gavėjas“, o tiesiog žmogus, šiuo metu išgyvenantis nelengvą etapą. Ir svarbu parodyti, kad jam nereikia savo situacijos gėdytis, kad pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas. Todėl su komanda labai stengiamės, kad pagalba prasidėtų ne nuo dokumentų ar procedūrų, o nuo paprasto žmogiško ryšio“, – pažymi R. Daubaraitė-Randė.
Investicija į žmonių socialinę gerovę
Jau keli metai, kaip Panevėžio miesto bendruomeniniuose šeimos namuose teikiamos kompleksinės paslaugos. Tai yra viena iš prevencinių socialinių paslaugų, skirta visiems asmenims ir šeimoms, patyrusiems sunkumų, bei siekiantiems stiprinti gebėjimą savarankiškai rūpintis savo (šeimos) gyvenimu, gilinti žinias ir ugdyti įgūdžius, kad ateityje būtų išvengta gilesnių krizių. Bendruomeniniuose šeimos namuose vyksta įvairios veiklos. Pasak R. Daubaraitės-Randės, šis projektas leidžia įgyvendinti svarbiausią tikslą – rūpintis žmogumi visapusiškai.
„Europos Sąjungos investicijų dėka galime viską pasiūlyti vienoje vietoje – nuo individualių konsultacijų iki grupinių užsiėmimų, nuo emocinės paramos iki savitarpio pagalbos grupių“, – pasakoja pašnekovė.
Kompleksinės paslaugos šeimai reiškia, kad žmogus nėra verčiamas keliauti iš vienos institucijos į kitą, ieškoti pagalbos skirtingose įstaigose, taip pat nėra atliekamas socialinių paslaugų poreikio vertinimas ir pagalbą gali gauti visi asmenys, patiriantys sunkumų. Be to, galima matyti ir žmogaus stiprybes, kurias išlaisvinus galima labai daug pasiekti. Juk žmonės dažniausiai dalyvauja ne vienoje veikloje, todėl pokytis vyksta greičiau.
„Dalyvaudami tėvystės įgūdžių grupėse, kalbėdamiesi su psichologu sunkumų patiriantys žmonės jau po kelių mėnesių pradeda matyti, kad galima keistis ir gyventi kitaip. Tikrai išgirstu, kai žmonės sako pagaliau jaučiantys, kad jų šeima turi kryptį“, – įspūdžiais dalijasi projekto koordinatorė.
Ji taip pat pažymi, kad be Europos Sąjungos investicijų daugelis šių paslaugų tiesiog nebūtų prieinamos. Finansavimas leidžia plėsti veiklą, įdarbinti specialistus, gerinti sąlygas ir organizuoti mokymus.
„ES investicijos nėra tik finansinė parama – tai investicija į žmonių orumą ir socialinę gerovę. Tai realiai keičia žmonių gyvenimus, nes paslaugos tampa prieinamos, kokybiškos ir nuoseklios“, – pabrėžia specialistė.
Nuo gėdos iki drąsos
Pati R. Daubaraitė-Randė socialinės pagalbos srityje pradėjo dirbti natūraliai – dar studijų metais savanoriavo įvairiose organizacijose, dirbo su senjorais ir vaikais iš sudėtingų šeimų. „Jaučiu savo darbo prasmę, kai matau, kaip žmogus po truputį atsitiesia ir iš naujo ima tikėti savimi“, – sako ji.
R.Daubaraitė-Randė apgailestauja, kad Lietuvoje pagalbos prašymas vis dar laikomas silpnumo išraiška, žmones sulaiko gėda ir baimė būti nesuprastiems. Sociologiniai tyrimai rodo, kad ypač tai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms. Vis dėlto visuomenė keičiasi ir šie stereotipai pamažu keliauja į užmarštį.
„Anksčiau specialistai dažnai girdėdavo: „Ai, man pagalbos nereikia, yra dar blogiau gyvenančių“ ar „Nenoriu, kad kas nors žinotų, jog kreipiausi“. Dabar vis dažniau žmonės ateina tiesiai šviesiai klausdami: „Gal galite padėti?“. Tai labai didelis pokytis“, – teigia pašnekovė.
Daugiau sužinoti apie nemokamas emocinės ir socialinės pagalbos paslaugas savo savivaldybėje galite apsilankę interneto svetainėje PagalbaRegionuose.lt
