Dešimt vaikų į gyvenimo kelią išleidusi karsakiškietė
žygdarbiu to nelaiko. Svarbiausia – mylėti vaikus, tada ir užauginti juos
lengviau, mano moteris. Anot jos, turėti didelę šeimyną – neapsakoma laimė.
Būryje vaikų ir anūkų
Stefos Navardauskienės gražiausios gyvenimo akimirkos prabėgo vaikų apsuptyje. Paaukojusi savo asmeninį gyvenimą, daugiavaikė motina džiaugiasi sulauktu atlygiu. Už nuopelnus Lietuvai ją pasveikino ir medalį įteikė pats šalies prezidentas V.Adamkus. S.Navardauskienę pagerbė ir vietiniai Karsakiškio kaimo gyventojai, ir Panevėžio rajono savivaldybės atstovai.
Karsakiškietės vaikai užaugo dori ir laimingi. O visi buvę sunkumai ir rūpesčiai liko praeityje. Sulaukusi garbingo amžiaus S.Navardauskienė po didelių vargų džiaugiasi dabartiniu savo gyvenimu.
Nors jos namus jau senokai paliko aštuoni sūnūs ir dvi dukros, ramybės čia vis dar nėra. Duris visą dieną varsto mylimi anūkai. Kiek jų turi, S.Navardauskienei jau sunku ir suskaičiuoti. Būna smagu, kai pas mamą susirenka visi vaikai su šeimomis. Karsakiškietė šypsosi prisiminusi vaikų vestuves ar kitus smagius susiėjimus. Tuomet svečių prisirenka tiek, kad stalus reikia statyti visuose kambariuose. Vien savo šeimynos būna per trisdešimt žmonių. Vaišių paruošti S.Navardauskienė viena nepajėgia, jai padeda marčios.
Pietums – šimtas cepelinų
Ištekėjusi S.Navardauskienė nė nemanė, kad teks sūpuoti net dešimt vaikų. Tačiau, kaip sako, kiek Dievas davė, tiek ir turi. Visi buvo laukiami ir į šeimą atnešdavo džiaugsmo dalelę.
Jaunavedžiai apsigyveno varganoje trobelėje, kitame jos gale glaudėsi gyvuliai. Čia moteris ir pradėjo didįjį gyvenimo darbą – gimdyti ir auginti vaikus.
Sąlygos tais laikas buvo sunkios, pasakoja daugiavaikė motina. Pieną vaikams reikėdavo šildyti degančia balana, nes nebuvo elektros. Darbo diena namuose trukdavo labai ilgai. Kai vyras 8 valandą išeidavo į darbą, žmona jau džiaustydavo vystyklus. Juos skalaudavo šalia esančiame ežeriuke. Nuo skalbimo šaltame vandenyje dabar moteriai gelia sąnarius. Nors ir pailsdavo lėkdama apie vaikus, motina niekada nesiskųsdavo, nes sava našta nesunki.
Nelengva S.Navardauskienei būdavo pagaminti pietus jau paaugusiems vaikams. Suvalgydavo linksmasis būrelis kibirą maisto. Jei kokią dieną mama norėdavo palepinti savo šeimą cepelinais, reikėdavo jų privirti apie šimtą. Virtuvėje suktis padėdavo ir vaikai, vieni skusdavo bulves, kiti jas tarkuodavo. Kai šeima užsigeisdavo blynų, juos kepdavo keliose keptuvėse, kad spėtų pamaitinti išalkusiuosius.
Nors augo aštuoni sūnūs, iš mokytojų skundų tėvai nesulaukdavo. Kaip ir visi berniukai, jie susipešdavo, bet ką nors pikto iškrėsti nedrįsdavo. S.Navardauskienė visada domėjosi, kaip jiems sekasi mokykloje. Šis įprotis ir dabar verčia moterį rūpintis anūkų mokslu. Su nerimu močiutė laukia, kaip pasiseks vyriausiam anūkui išlaikyti brandos egzaminus. Aprengti vaikus šeimai nebūdavo sudėtinga. Mokykloje tada visi vilkėjo uniformas. Dabar sunkiau, įsitikinusi S.Navardauskienė, kiekvienas rengiasi vis kitaip, todėl reikia daug drabužių pirkti, o ir įtikti šiuolaikiniams vaikams sunkiau.
Pasukti galvą motinai reikėdavo, kai jos atžalos prieš Naujuosius keisdavosi dovanomis su klasės draugais. Turėdavo nupirkti dešimt dovanų.
Daugiavaikė šeima kaime nepatyrė patyčių, visi palaikė, rėmė kiek galėjo. Daug padėjo tuometis kolūkio pirmininkas. Jo dėka trobelę pakeitė naujas namas. Jame gyventi tapo kur kas lengviau, atsirado ir elektra.
Liga nepalaužė
Gimdymas moters kasdienybės nepakeisdavo. Vos tik grįžusi iš ligoninės, puldavo prie darbų, o apie savo sveikatą net pagalvoti laiko nebūdavo.
Kai pasaulį išvydo šeštas vaikas, S.Navardauskienę palaužė liga. Ji negalėjo valdyti nei rankų, nei kojų. Nors paralyžiuota moteris buvo dėl gimdymo, pasveikusi ji vėl išdrįso duoti naują gyvybę. Sirgdama karsakiškietė motiniškus rūpesčius patikėjo vyrui: jis iki tol nesuprato, kaip sunku auginti vaikus.
Iš eilės gimus visiems sūnums, motina dukrų nė nelaukė. Ji manė, kad mergaičių gali nemylėti. Tačiau gimus dukroms, gimė ir meilė, juokiasi moteris. Kai pagaliau Navardauskai sulaukė mergaitės, giminės tuo nepatikėjo ir išvystė ją, kad savo akimis pamatytų. Paskutinį kartą gandras namus aplankė, kai moteriai buvo 41-eri.
Ne tik gausia šeima rūpinosi S.Navardauskienė. Kai mažieji paaugo, ji pradėjo melžti karves. Dirbti fermoje padėjo namiškiai. Ir tvarkytis namuose ėmėsi visi, netgi buvo sudarytas grafikas, kas ir kada turi kokį darbą padaryti. Mama, būdama be galo darbšti, šią savybę įdiegė ir vaikams.
Laimės ir skausmo ašaros
S.Navardauskienė buvo ir yra jautri moteris. Ašaros pabyra, išgirdus gerą žinią apie vaikus. Ir kai klausosi koncertuojančių anūkų, negali susilaikyti nešluosčiusi akių. Laimingos akimirkos aplankydavo motiną švenčiant vaikų vestuves. Paprastai jos buvo keliamos du kartus per metus.
Bet ne visada S.Navardauskienei ritosi laimės ašaros. Buvo ir labai skaudžių akimirkų. Prieš penkerius metus moteris palaidojo mylimą sūnų. Nelaimingas atsitikimas lentpjūvėje visam laikui atėmė jį iš motinos. Karsakiškietė prisipažįsta, kad ta nelaimė paliko didelę žaizdą jos širdyje. Motina vos ne kasdien eidavo į kapus pasikalbėti su sūnumi, kartais sėdėdavo kieme ant laiptų ir laukdavo jo grįžtančio. Dabar tą skausmą apmalšina anūkai, gyvenantys kaimynystėje.
S.Navardauskienė ypač džiaugiasi savo marčiomis. Iš jų pasimokyti vaikų auklėjimo, darbštumo, netgi moteriškų gudrybių reikėtų ir pačiai anytai. Jei kyla ginčai sūnų šeimose, senoji visuomet užtaria marčias. To ji išmoko iš savo anytos, kuri atstojo jai tikrą motiną.
Didžiulę šeimą turinti moteris niekada nesutiktų, kad jos vaikai gyventų nesusituokę. Jos manymu, „susimetę“ žmonės gali greit ir „išsimėtyti“. Labai svarbus Dievo palaiminimas, todėl visi Navardauskai susituokę bažnyčioje.
Atėjo laikas ir sau
Užauginusi vaikus, S.Navardauskienė, rodos, galėtų gyventi tik savo malonumui. Ji mėgsta laisvalaikį leisti toliau nuo namų. Kartu su kaimo bendruomene važinėja į keliones, aplanko draugus, gimines. Tačiau trumpam pasižmonėjusi, moteris grįžta prie didžiulės šeimynos kasdienybės. Ji rūpinasi, kad vaikų santuokos būtų darnios, anūkai augtų dori. Per daug į jų gyvenimą motina nenori kištis, bet jei gali, visuomet pataria.
S.Navardauskienė prisipažįsta taip ir neatradusi jokio pomėgio. Skalbti, plauti, virti ir tvarkyti namus – štai ką ji labiausiai mėgsta. Kitiems užsiėmimams moteris paprasčiausiai neturėjo laiko. Ir dabar anūkams lauktuvių ji atveža šokolado plytelę, o ne pačios megztų kojinių, kaip įprasta močiutėms. O jai maloniausia vaikų dovana – gėlės žiedelis ir gerumas. Daug džiaugsmo moteriai sukelia muzika, ypač jei groja vaikai ar anūkai.
Paklausta, ar nesigaili, kad tiek laiko skyrė vaikams, S.Navardauskienė tikina: jei reikėtų iš naujo gyventi, nieko nekeistų. Turėti tiek savų žmonių – neapsakoma laimė.
Ingrida NAGROCKIENĖ
Nuotr. „Už nuopelnus Lietuvai” medaliu apdovanota karsakiškietė nieko nekeistų savo gyvenime.
