Savaitgaliais bažnyčiose nuo vargonų sklinda dažnai nė
elementaraus muzikinio išsilavinimo neturinčiųjų balsai. Tikinčiuosius nuo maldų
atitraukia Dievą giesmėmis garbinantys mechanikai, inžinieriai, pardavėjos,
gydytojai, dėstytojai, valdininkai ir dar įvairiausių specialybių žmonės.
Dauguma jų stengiasi garsiai nekalbėti, kad gieda bažnyčioje. Tai – jų santykis
su Dievu, privataus gyvenimo dalis, kuriai viešumo nereikia. Tačiau visi
vieningai tvirtina: giedodami jie Dievui meldžiasi dvigubai.
Pasiilgo kitokios muzikos
Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kiekvieną savaitgalį panevėžiečiai regi ir girdi vicemerą Petrą Luomaną. Politikui tenka ne tik maldomis garbinti Aukščiausiąjį, bet ir po šv. Mišių išklausyti gyventojams rūpimų klausimų – mero pavaduotojas net bažnyčioje neatleidžiamas nuo valdininko pareigų. „Žmonės nebeturi laiko atsiriboti nuo visų rūpesčių. Net į bažnyčią atėję jais gyvena, negali atsipalaiduoti“, – pažymėjo P.Luomanas.
Tačiau jis pats tikina per šv. Mišių valandą pasineriantis tik į dvasinius dalykus. „Evangelijos žodžiai primena, kad viskas yra labai laikina, ir tarsi sako: nesusireikšmink, žmogau“, – įsitikinęs vicemeras. Jo nuomone, sugebantieji gyventi be tikėjimo – be galo stiprūs žmonės. Netgi bandantieji paneigti Dievo buvimą ieško atramos, kuri būtų aukščiau protu suvokiamų ribų – kritiniais atvejais tarsi šiaudo griebiasi pranašysčių, horoskopų, burtų.
Pačiam P.Luomanui gilus tikėjimas atėjęs iš labai religingos ir muzikalios šeimos. Gražų balsą turėjusi mama giedodavo, tėvelis, miręs, kai P.Luomanui ėjo vienuolikti, grojo akordeonu, dainą traukdavo ir seserys.
Į bažnyčios chorą vicemeras atėjo pasibaigus ateistiniam soviet-mečio laikotarpiui. 1988-aisiais į Švč. Trejybės bažnyčią, pavadinti tuomečio vargonininko Marcinkevičiaus, giedoti atėjo šešiolika Muzikos mokyklos ir Konservatorijos dėstytojų. „Tada visi buvome išsiilgę kitokios muzikos. Tarybiniais laikais religinis repertuaras buvo labai siauras. Netgi buvo svarstoma, kad J.S.Bacho didžiąsias Mišias reikia išbraukti iš aukštųjų muzikos mokyklų programos. F.Haidno kūrinys „Septyni Kristaus žodžiai“ buvo pervadintas į „Septynis žodžius“, Dievo vardą paminėti – šiukštu“, – prisiminė P.Luomanas.
Netiki deklaruojamu pamaldumu
Politikas juokauja po kurio laiko iš Švč. Trejybės bažnyčios drausmingai perėjęs į savo parapiją ir Dievą pradėjęs garbinti kaip ir priklauso – Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.
Su joje klebonaujančiu Petru Baniuliu mero pavaduotoją sieja dar vaikystėje užsimezgę ryšiai – dvasininkas ir politikas kilę iš to paties Krinčino miestelio Pasvalio rajone. O su P.Baniulio broliu Algiu P.Luomanas mokėsi vienoje klasėje.
Politikas tikina lengvai randantis laiko giedoti. Profesionalui, baigusiam Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete chorinį dirigavimą, į repeticijas dažnai vaikščioti netenka, tik sekmadieniais prieš pamaldas ateinantis.
Net ir turintis muzikinį išsilavinimą pašnekovas įsitikinęs: giedant choralą svarbiau už balsą yra jausmas. „Net ir labai muzikalus atlikėjas, jei neturi tikėjimo, nesugiedos taip, kad kūrinys paliestų į bažnyčią atėjusiųjų širdis“, – mano P.Luomanas.
Nors bažnyčios pilnos tikinčiųjų, tačiau, pasak vicemero, buldozerinis ateizmas paliko savo žymes. „Dažnas sako: kaip galiu eiti į bažnyčią, jei kunigas geria ar kitaip klysta? Bet juk dvasininkas yra tik tarnas, o tarnai būna geri ir blogi. Kuo čia dėtas pats tikėjimas?“ – stebėjosi taip besiteisinančiaisiais P.Luomanas. Tačiau politikas lygiai taip pat įtariai žvelgia ir į deklaruojančiuosius savo karštą tikėjimą. „Pamaldumas yra žmogaus santykis su Dievu ir tam reklamos nereikia“, – įsitikinęs mero pavaduotojas.
Žmoną surado bažnyčioje
Nuo šešerių metų prie vargonų Vadoklių bažnyčioje stovėdavo ir miesto Tarybos narys, „Panevėžio būsto“ direktorius Vitalijus Satkevičius. Tėvelis, bažnyčios choristas, dažnai atsivesdavo sūnų pasiklausyti giesmių. Vėliau, jau baigusį studijas tuomečiame Kauno politechnikos institute V.Satkevičių, Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje giedantį kartu su visais tikinčiaisiais, pastebėjo viena choristė ir pakvietė prie vargonų.
Taip nuo 1989-ųjų politiko balsas sekmadieniais skamba po šios bažnyčios skliautais. V.Satkevičius juokauja, kad per giesmes ir žmoną susiradęs: su savo išrinktąja susipažinęs Vadoklių bažnyčioje „ant viškų“.
Neturintis jokio muzikinio išsilavinimo Tarybos narys gieda pagal natas. „Bet groti iš natų nemoku – geriau jau pro langą žiūrėti“, – prisipažino armoniką į rankas kartais paimantis V.Satkevičius.
Giedojimą bažnyčios chore politikas vadina gyvenimo būdu. „Jau ir bendruomenė mane pažįsta, nors nemanau, kad darau kažką ypatinga. Kažin, ar politikoje tai prideda man pliusų, bet tikrai ir neatima“, – svarstė Krikščionių demokratų partijos narys.
V.Satkevičius pamena, kad prasidėjus Atgimimui bažnyčios buvo sausakimšos, dabar tokios minios suplūsta nebent per didžiąsias religines šventes. Politikas suskaičiavo, kad sekmadieniais visose Panevėžio bažnyčiose apsilanko apie 6-7 tūkstančius tikinčiųjų. „Galėtų būti ir daugiau…“ – mano Tarybos narys.
Sudomino V.Landsbergį
Architektės, trisdešimt metų „Ekrane“ išdirbusios Nijolės Garbaliauskienės aidintį balsą panevėžiečiai girdi po Švč. Trejybės bažnyčios skliautais. Visą gyvenimą dainuojanti moteris, baigusi gimnaziją, netgi svarstė, ką rinktis: ar dainininkės karjerą, ar architektūrą. „Gal ir gerai, kad dainininke netapau. Gerai, jei būčiau daug pasiekusi, bet galėjau likti ir vidutinybe“, – nesigaili apsisprendimo N.Garbaliauskienė.
Jos balsas žavi ne tik muzikos mylėtojus, bet ir profesionalus. Moteris prisimena, kai vaikystėje pas juos į namus atvažiavusi tėvelio pusseserė Beatričė Grincevičiūtė buvo apstulbinta išgirdusi Nijolės sudainuotą Kuprevičiaus „Lakštingalą“. „Absoliuti klausa!“ – susižavėjo garsi dainininkė. Pirmasis išėjimas į publiką buvo dar besimokant trečioje klasėje – tuomet ji įrašė dainą Lietuvos radijuje.
Plačiau skaitykite balandžio 22 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
S.Kašino nuotr. Ne tik politikų, bet ir uolių tikinčiųjų P.Luomano (kairėje) ir V.Satkevičiaus balsai kas sekmadienį aidi šv.Mišiose.
