Kas suskaičiuos, kiek dienų, savaičių, mėnesių ar net
metų praleidžiame nė nesusimąstydami apie tai, kad gyvename, o ką jau kalbėti
apie gyvenimo tikslą ir prasmę.
Retai mąstome apie tai, ką turime, bet visada – apie tai, ko stokojame. Dažniausiai galvojame vien apie save. Šiltas, altruistiškas žmogus – retenybė.
Daugelio rimčiausia svajonė – tapti turtingiems. Šiais laikais didžiausia vertybė – pinigai. Aišku, gerai, kad pinigų yra, bet daugiau ar mažiau … argi daug laimės iš pinigų?
Jeigu visuomet turi ką valgyti, apsirengti, stogą virš galvos ar bent vietą, kur gali miegoti, tai esi turtingesnis už kitus 75 procentus visų šiandien Žemėje gyvenančių žmonių.
Jeigu turi pinigų banke, grynųjų piniginėje ir nors keletą centų, pamirštų kur nors kišenėje, tai esi vienas iš 8 procentų šio pasaulio turtingųjų.
Dažniausiai ne gyvename, o vykdome pareigas, priedermes, prievoles. Esame labai susvetimėję ir tiesiog nemokame mėgautis mažais džiaugsmais. Todėl su didžiausia nuostaba žvelgiame į Japoniją, kurioje per žinias pranešama, kada ir kur pražydo vyšnios, o žmonės tiesiog būriais eina grožėtis žydinčiomis sakuromis. Traukinys sulėtina greitį, kad keleiviai galėtų pasigrožėti žydinčiais azalijų krūmais.
Sutinku, kad dauguma žmonių yra pasinėrę į savo darbą ir kam nors kitam trūksta laiko. Tačiau pykti ir pavydėti visada suspėjama. Pavydas veikia kaip maras. Pravartu būtų žinoti, kad patiems pavyduoliams jis kenkia labiausiai.
Kai kurios šeimos tokiomis nuotaikomis gyvena kasdien. O vaikai auga pilni apmaudo, kad negimė verslininkų ar bankininkų šeimose. Kai kurie pasiturintys tėvai, ypač augę neturtingose šeimose ir sėkmės pasiekę savo darbu, pernelyg pataikauja savo vaikams. Jie mano, kad turtai suteikia kitą statusą ir vaikams dėl nieko nebereikia sukti galvos. Todėl jų dukrelės ir sūneliai neišmoksta nei uždirbti pinigų, nei su jais elgtis. Jie ne tik nevertina savo tėvų ir kitų žmonių darbo, bet ir patys nenori dirbti. Dažnai pasiturinčiai gyvenančių šeimų atžalos nueina klystkeliais, nors turėjo visas galimybes ko nors pasiekti.
Visi norime, kad vaikai būtų laimingi ir dori. Visiems žinoma, kad žmogus nepaveldi nė vieno gebėjimo, nė vienos dorovinės bei valios savybės – visa tai įgyjama dirbant ir bendradarbiaujant. Tad neužmirškime, kad darbas – vaistas nuo visų bėdų ir pykčių. Namuose vaikas privalo turėti kokį nors įsipareigojimą. Nuolat atlikdamas atitinkančią savo jėgas ir galimybes užduotį, vaikas pajus savo vertę, tai skatins jį padaryti ką nors gera. Kartu tai gali tapti įpročiu būti užimtam, vengti dykinėjimo.
Vaikai turi būti užsiėmę savo mokslais, menu. Suteikime jiems galimybę lavintis. Galbūt jūsų vaikas galės tapti profesionaliu muzikantu? Žinoma, ne tai svarbiausia. Svarbu, kad muzika ugdys vaiko jautrumą, muzikinį skonį, plės vaizduotę. Reikia suprasti, kad nėra kaip kompensuoti prarastų galimybių, kurias būtų suteikusi muzikos mokykla.
Svarbu ir tai, kad vaikai atliktų jiems skirtą pareigą – gerai mokytųsi. Ne dėl pažymių mokytųsi – dėl savęs. Praėjusiais metais Panevėžio abiturientų gretose padaugėjo šimtukininkų, o tai irgi džiugina. Jiems atsivėrė kur kas daugiau kelių. Svarbu turėti tikslą – svajonę. Reikia teisingai pasirinkti ir, svarbiausia, – netingėti. Žinoma, gali prireikti kantrybės, sunkaus darbo, bet po daugelio metų svajonei bus lemta išsipildyti. Tikėjimas – būtina bet kokios veiklos sąlyga. O jei vis dėlto apima nepasitikėjimas savo jėgomis, prisiminkime, kad niekas neskrenda per aukštai, jei jis skrenda savais sparnais.
Solveiga Varašinskaitė, Muzikos mokyklos
vyr.
mokytoja, socialinių mokslų magistrė
