Prieš pusmetį miesto „Norfose“ pasirodžiusios
apsaugininkės šių prekybos centrų pirkėjams sukėlė šoką. Uniformuotos, guminėmis
lazdomis ginkluotos dailiosios lyties atstovės, pasak „Jaros saugos“ vadovo,
šiam darbui tinka geriau nei vyrai ir su kaupu pateisina pasitikėjimą.
Pats neištvertų
„Lietuva – tarsi po karo. Liko moterys, pensininkai ir vaikai. Vyrai – užsieniuose, kalėjimuose arba šiltose ir gerai mokamose valdininkų vietose“, – tai tik viena iš priežasčių, paskatinusi bendrovės „Jaros sauga“ direktorių Arvydą Antanavičių griebtis nestandartinio sprendimo: prekybos centrų apsaugininkėmis jis įdarbina moteris. Šeštus metus veikianti bendrovė šiam žingsniui ryžosi ne tik dėl vyrų „bado“. „Moterys šį darbą atlieka profesionaliau, kruopščiau, atsakingiau. Jos diplomatiškesnės, greičiau orientuojasi“, – pagyrimus savo darbuotojoms žarstė direktorius.
„Aš pats tokio darbo dirbti negalėčiau“, – atvirai sakė A.Antanavičius. Vyras tvirtino, kad stiprioji lytis negali pasigirti dideliu kruopštumu. „Tik moterys gali taip atidžiai skaičiuoti priimamas prekes, atlikti daugybę kitų šios profesijos atstovams priskiriamų pareigų. Net konfliktines situacijas jos sugeba išspręsti diplomatiškai, nepuldamos naudoti jėgos, kaip kad įpratę vyrai“, – teigė „Jaros saugos“ vadovas.
Reikalavimai – dideli
Amžius, pasak A.Antanavičiaus, atsirenkant darbuotojas visai nesvarbu: „Keturiasdešimtmetė su savo darbu susitvarko taip pat puikiai kaip ir dvidešimtmetė“. Tai, ar moteris „prisijaukins“ iki šiol tik vyrų okupuotą profesiją, priklauso nuo jos charakterio savybių – lėtapėdėms, nesugebančioms greitai orientuotis, neturinčioms diplomatijos subtilybių čia ne vieta. Ne visos norinčiosios gali vilkėti dailią griežto stiliaus „Jaros saugos“ uniformą. „Kandidatės turi būti neteistos, nepriekaištingos reputacijos. Tik taip atrodo, kad apsaugininkių darbas – vaikščioti prekybos salėje ir laiku pastebėti pernelyg į savo darbą įsijautusius ilgapirščius. Nematoma šios profesijos pusė reikalauja iš moterų tiek pat ištvermės, kiek ir iš vyrų – jos sportuoja, mokosi savigynos, vartoti ginklą. Tiek darbo vietoje, tiek viešumoje jos privalo elgtis nepriekaištingai. Visai kaip policijoje“, – apie apsaugininkių kasdienybę pasakojo A.Antanavičius.
„Beveik 70 procentų mūsų darbuotojų anksčiau dirbo policijoje. Ir aš pats iš ten atėjęs. Beje, už saugos tarnybos organizavimo reikalus mūsų bendrovėje atsakinga moteris. Ji – ideali vadovė“, – teigė direktorius. Moterys apsaugininkėmis dirba ne tik Panevėžio, bet ir Anykščių „Norfose“: provincijos miesteliuose šios specialybės kriterijus atitinkančio vyro tenka su žiburiu ieškoti.
Konkurentai, matydami, kad „Jaros sauga“ mielai įdarbina moteris, bandė šaipytis iš tokio pasirinkimo – esą, ką jos ten gali prieš chuliganus ar agresyvius vagišius. „Tačiau kai vienos saugos tarnybos vadovo akyse mūsų apsaugininkė mikliai užgesino įsisiautėjusio chuligano įkarštį, tokios kalbos liovėsi“, – tvirtino A.Antanavičius.
Nors bendrovės apsaugininkės aprūpintos guminėmis lazdomis, dujų balionėliais, prireikus – ginklais, jų užkertant kelią nusikaltimui dažniausiai netenka vartoti. „Man, vyrui, sunku pasakyti kaip, tačiau jos meistriškai su vagimis ir triukšmadariais susitvarko ir be specialiųjų priemonių“, – žavėjosi ir stebėjosi „Jaros saugos“ vadovas.
Atrado save
Vyresnioji apsaugos darbuotoja Jūratė nė kiek nepanaši į griežtą, kompromisų nepripažįstančią apsaugininkę. Ji „Sekundės“ korespondentus pasitiko šypsodamasi. „Šypsena – pagrindinis mūsų ginklas, prieš jį neatsilaiko nei prekybos centre sučiupti vagišiai, nei chuliganai“, – tvirtino moteris. Ji „Jaros saugos“ tarnyboje dirba nuo praėjusių metų liepos. „Pagaliau atradau savo vietą. Ši profesija „prilipo“ ir nebeįsivaizduoju savęs kitur“, – įsitikinusi Jūratė.
Jos kolegė Daiva anksčiau dirbo pardavėja. „Jaros saugos“ uniformą dėvi tik keletą mėnesių, bet jos nebeiškeistų į nieką. „Man čia patinka. Jūratė išmokė darbo paslapčių. Ši profesija reikalauja atidumo, smulkmeniškumo, kruopštumo. Moteriai – pats tas“, – mano Daiva. Mamos pasirinkimu patenkinta ir šeima: „Labiausiai mane palaiko devyniolikmetis sūnus“.
Pasak Jūratės, kadrų kaitos bendrovėje beveik nėra. „Dirbame po 12 valandų, tris dienas ilsimės. Norinčiosioms mokytis sudaromos visos sąlygos tobulėti. Per tą laiką, kai aš čia dirbu, mus paliko tik viena darbuotoja – sergantį vaikelį išvežė gydyti į užsienį“, – pasakojo „Jaros saugos“ atstovė.
„Svarbiausia – šypsotis, apišarvuoti kantrybe ir būti mandagiai“, – pagrindinius savo darbo principus dėstė Daiva. Ko jau ko, bet kantrybės moterims tikrai reikia. Kai dailios ir elegantiškos apsaugininkės pradėjo dirbti Panevėžio „Norfos“ prekybos centruose, čia apsiperkančiuosius ištiko šokas: “Dar to nebuvo – moterys – apsaugininkės. Ar joms kariauti su grabštukais ir girtuokliais?“ Jūratė sako, kad buvo visko: vieni netikėtas permainas sutiko su šypsena, kiti, akies krašteliu nužvelgę uniformuotas apsaugininkes, elgėsi lyg jų nepastebėtų. Buvo ir kandžių replikų: „Svieto pabaiga – „bananais“ ginkluotos moteriškės“. Nei Jūratės, nei Daivos noro dirbti šį darbą bambekliai neatbaidė.
Vagys – neprognozuojami
Apsaugos darbuotojų patalpos prigrūstos įvairios technikos, palengvinančios jų darbą. Monitoriuose – kaip ant delno visas prekybos centras, tad tik naivuoliai gali tikėtis iš parduotuvės išeiti nesumokėję už prekes. „Jaros saugos“ moterys teigia, kad kartais įmanoma nuspėti piktus kėslus: „Jei žmogus atėjo ne pirkti, ilgai dairosi į lubas, ieškodamas kamerų, be tikslo vaikšto po parduotuvę, apžiūrinėdamas prekes, tačiau tai – ne taisyklė. Dažniausiai nei apranga, nei amžius neišduoda tikrųjų vadinamojo pirkėjo tikslų“, – pasakojo Jūratė. Ypatingo apsaugininkių budrumo prireikia, kai mokyklose, esančiose šalia parduotuvių, prasideda ilgosios pertraukos – mokiniai bando nukniaukti saldumynų, kitus nedidelius, lengvai paslepiamus daiktus. Vagys suaktyvėja vakarais, poilsio dienomis, kai parduotuvėse daug žmonių.
„Vagia ir vyrai, ir moterys. Vyrai – dažniau“, – sakė Daiva. Sulaikiusios grabštuką, „Jaros saugos“ darbuotojos nedelsdamos iškviečia policiją. Nusikaltimo vietoje sučiupti vagys elgiasi įvairiai: vieni it paklusnūs ėriukai pėdina į apsaugininkių patalpas, kiti bando ginčytis. Yra ir tokių, kurie parodo ragus, stengiasi bet kokia kaina pasprukti. Guminių lazdų naudoti neteko, tiesa, viename prekybos centre išgėręs vyriškis sukėlė muštynes, chuliganą teko raminti dujų balionėliu.
Jei ir buvo atvejų, kai vagišiui pavykdavo išnešti kudašių su vogta preke, A.Antanavičius juos vadina itin retomis išimtimis ir linkęs pateisinti savo darbuotojas: „Juk ir „Aro“ vyrus parengia taip, kad du stoja prieš vieną užpuoliką, o pažeidėjai kartais įsigudrina pasprukti netgi nuo būrio policininkų“.
Vyrų ašaros negraudina
Tik atsisveikinę su Jūrate ir Daiva „Sekundės“ korespondentai sulaukė Jūratės skambučio – viename prekybos centre sulaikytas vagišius. Teko įsitikinti, kad moterys dirba itin profesionaliai ir operatyviai. Nepraėjo nė keletas minučių, ir pusamžis vyriškis jau sėdėjo policijos automobilyje. Kad jis po striuke bando paslėpti alkoholio butelį, pastebėjo jaunutė apsaugininkė Vaida, ilgapirščio nelaimei, vaikštinėjusi po prekybos salę. Vaida nesutriko: „Laukiau, kol praeis pro kasas. Ką gali žinoti, gal jis vis dėlto ketina sumokėti už prekę“. Tačiau merginos įtarimai pasitvirtino – vagišius praėjo nė nemirktelėjęs. Iš pažiūros penkiasdešimtmetis nesipriešino Vaidos vedamas į apsaugos darbuotojų patalpas ir nesiginčydamas ištraukė paslėptą trauktinės butelį. Ilgapirštis visaip bandė suminkštinti dailių, tačiau nepalenkiamų „Jaros saugos“ moterų širdis. „Jis sakė vagiantis pirmą kartą, anksčiau esą to nedaręs, prašė nekviesti policijos, pradėjo verkti“, – sakė Vaida. Šių moterų tokios ašaros negraudina: „Mes dirbame savo darbą. Argumentų, kurių paveiktos pasigailėtume įkliuvusio vagies, nėra. Tad visų jų bandymai susitarti – pasmerkti“, – principingai kalbėjo mergina. „Apie tai negali būti ir kalbos. Net šokoladuko iš prekių tiekėjų neimame. Draudžia darbo taisyklės. Tad apie bet kokias nuolaidas ar bandymus susitarti negali būti nė kalbos“, – kaip kirviu nukirto Jūratė. Paklaustos, ar kone kariška profesija neatima dalies moteriško žavesio, „Jaros“ moterys šypsojosi: jos – kaip ir visos: mylinčios, mezgančios, verdančios, sportuojančios, mėgstančios puoštis, kartais ir verkiančios, turinčios savų paslapčių, džiaugsmų, rūpesčių, tik šiek tiek laimingesnės, nes dirba mėgstamą darbą.
Rasa ŠOŠIČ
A.Repšio nuotr. Vaidos budri akis pastebėjo trauktinės butelį nugvelbusį vyriškį. Jo ašaros jaunos apsaugos darbuotojos nesugraudino.
