Laimėjimas – viešieji darbai
Apie atlyginimus vokeliuose prabilusi krekenavietė neturėtų jaustis vieniša. Krekenavoje yra žmogus, kuris ją palaiko ir kuris baiminasi, kad Dalios Budrevičienės neištiktų toks likimas, į kurį dabartinė mūsų šalies santvarka atvedė jį.
Beveik prieš dešimt metų darbo Tiksliosios mechanikos gamykloje netekęs šešiasdešimtmetis Jonas Mačeliūnas, turintis aukštąjį išsilavinimą, prisimena pusmetį po atleidimo veltui intensyviai mynęs įvairių įstaigų slenksčius, bandęs persikvalifikuoti, ieškoti bet kokio darbo.
Niekam ikipensinio amžiaus darbuotojas nebuvo reikalingas. Daugelis darbdavių dar pasityčiodavo, kaip tokių metų būdamas išvis drįsta darbo ieškoti.
Iš miesto į kaimą su žmona priverstinai turėjęs kraustytis vyriškis tvirtina noromis nenoromis tapęs ilgalaikiu bedarbiu. Neliko nieko kito, kaip tik stovėti turgelyje, pardavinėti pačių užaugintas daržoves ir su viltimi laukti ypatingos gyvenimo šventės – pasiūlymo dirbti nekvalifikuotus viešuosius darbus.
Galimybę gauti bent laikiną ir bet kokį darbą J.Mačeliūnas prisimena kaip didžiulį pastarųjų metų laimėjimą, dėl kurio viską mesdavo į šoną, net gydymąsi.
Pagal išvaizdą gerokai jaunesniam nei iš tikrųjų yra vyrui net ir gydytojams nebuvo lengva įrodyti, jog jis kartais jaučiasi blogai. „Tu tikriausiai apsimeti. Juk labai gerai atrodai“, – prisimena vieno mediko atsakymą į skundą dėl sveikatos krekenavietis.
„Tai ir ėjau dantis sukandęs dirbti. Vien tik todėl, kad gerai atrodžiau. O štai po šešerių metų paaiškėjo, kad esu antros grupės invalidas, sergu artritu“, – pateikia išvadą pašnekovas.
Nuo šių metų tapęs pensijos gavėju, atrodytų, žmogus galėtų lengviau atsikvėpti, tačiau prikibusi rimta liga reikalauja nemažų papildomų išlaidų vaistams.
Protestavo badaudamas
Dėl savo ligos J.Mačeliūnas labiausiai kaltina mūsų valstybės santvarką, siekiančią, anot jo, sugniuždyti paprastą žmogų, besistengiantį kovoti dėl tos pačios valstybės interesų.
Protestuodamas prieš žmonių atleidimus iš darbo, jiems reikalingų įstaigų uždarymus, rajono gyventojas prieš dešimtmetį bandė ieškoti teisybės per valdininkus. Kadangi miesto, apskrities valdžia nesuprato, ko jis, nebūdamas tiesiogiai susijęs su minėtomis įstaigomis, kelia sumaištį, teko ieškoti priežasties, kuri būtų su juo susijusi: vyriškis pradėjo bado akciją dėl jam negrąžinto lopinėlio žemės.
Krekenavietis teigia badavęs 29 dienas, bet užtat efektas pasirodė didelis – žemės reikalus buvo pažadėta greitai sutvarkyti.
Iš tikrųjų pašnekovas tikina badavęs prieš esamą santvarką, valdininkų savivalę, kaip atsvarą pasirinkęs savo problemą. Nei jam tos žemės tada reikėjo, nei jos dabar, kaip teigia, reikia.
„Ir kas iš to? Vis tiek nieko nelaimėjau. Apie bendrą protesto tikslą buvo nutylima. Visiems tik juoko buvo, kad dėl žemės lopinėlio šitaip kariauju“, – prisimena vyriškis.
Dvasingumas lieka apačioje
D.Budrevičienės iššūkis ir kova su įstatymų nesilaikymu J.Mačeliūnui priminė jo paties protestą. Žinodamas, kuo tai baigėsi, pensininkas nuogąstauja, kad panašioje situacijoje netektų atsidurti ir šiai moteriai.
Anot jo, jei valstybė kviečia kovoti su korupcija, o pati palieka kovotoją vieną, ji yra butaforinė. Tokiems žmonėms, kaip D.Budrevičienė, ginantiems valstybės interesus, J.Mačeliūno įsitikinimu, turėtų būti skiriama valstybinė renta pragyventi, bet ne siūlomi teoriškai neįgyvendinami dalykai.
Vyriškis tvirtina domėjęsis, kodėl moterys tampa teroristėmis, ir sužinojęs, kad sugniuždytam žmogui yra visiškai tas pats, kur eiti ir ką daryti. Kas žino, galbūt visaip gniuždydama savo piliečius ir Lietuva, anot pašnekovo, pagimdys būsimus teroristus, nes valdininkai jau dabar kaip budeliai graužia žmonėms sveikatą.
Pensininkas apgailestauja, kad mūsų šalyje, didžiūnams braidant po juodą purvo masę, dvasingumas lieka kažkur apačioje.
Paprastas, išsilavinęs žmogus nebeturi galimybės nei į teatrą nueiti, nei knygos nusipirkti, nes jam vos maistui pinigų užtenka.
Tikisi susigrąžinti darbingumą
Sveiku gyvenimo būdu besidomintis buvęs penkiakovininkas dabar jau stengiasi prisitaikyti prie to, ką jam leidžia daryti sveikata: žiemą jis stadione arba savo darže slidinėja, kad išjudintų sąnarius, vasarą ravi daržus, kuriuose augina mėgstamus salierus, morkas, pastarnokus ir kitas daržoves.
Labai paklausiu produktu J.Mačeliūnas laiko krienus. Juos gana aštrius moka paruošti. Salierai ir morkos, pono Jono teigimu, yra puikus vaistas sąnariams gydyti, žarnynui valyti, todėl juos kasdien su įvairiu maistu bei vienus vartoja ir kitiems pataria tai daryti.
Danties skausmą J.Mačeliūnas irgi gydo liaudiškomis priemonėmis. Nors bado akcija dėl žemės pašnekovui jau praeityje, jis vis dar tikina negalintis išspręsti sklypo prie sodybos įteisinimo reikalų: kaimynams savo valdas įsiteisinus pirma, jam likę daugybė problemų.
Sąžiningai įstatymus vykdyti įpratęs vyriškis neketina nusižengti jiems, todėl ir dokumentų nenorintis bet kaip tvarkyti.
J.Mačeliūnas vis dar tikisi tinkama mityba ir pagal gydytojo nurodymus besigydydamas susigrąžinti prarastą darbingumą tam, kad galėtų teisėtai padėti sūnui tvarkytis parduotuvėje. Ji įkurta J.Mačeliūno namuose ir yra šiokia tokia paspirtis ką tik pensininku tapusiam krekenaviečiui: vyriškis džiaugiasi, kad jam pačiam nebereikia nors duonos pirkti.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
S.Kašino nuotr. Sveiką mitybą pasirinkęs krekenavietis džiovintų salierų šaknis pliko kava, arbata, deda kaip prieskonį. Valgyti daržoves jį išmokė sunkus gyvenimas.
