Įvėlė šeimą
Panevėžio mokyklų knygyno įkūrėja Jerutė Vaičekauskienė turėjo galimybę įsitikinti, kad prekiaujant knygomis uždirbama nedaug. Bet jei būtų galima laiką pasukti atgal, moteris sako pakartotų tą patį. Tik anksčiau pradėtų leisti knygas – tuomet, kai jos buvo labiau perkamos ir vertinamos.
Evaldo Vaičekausko knygynas, panevėžiečiams geriau žinomas kaip mokyklų knygynas, gyvuoja jau 15 metų. 10 metų veikia ir prie knygyno įsikūrusi leidykla. Nors įsikeldami į knygyno patalpas A.Smetonos gatvėje jo savininkai nežinojo, kas anksčiau veikė kultūros paveldu pripažintame name, per atsitiktinumą ir keistą sutapimą vėliau paaiškėjo: anksčiau čia kaip tik ir buvęs mokyklų knygynėlis. Jo įkūrėja netikėtai pastate yra radusi to patvirtinimą.
Knygų autorė ir sudarytoja J.Vaičekauskienė juokauja galinti tik sau prisiimti kaltę dėl to, kad į tą verslą įvėlė ir savo šeimą – sūnų Evaldą, marčią Romą ir netgi anūkę Miglę. Mergaitė, būdama dešimties metų, jau parašė ir išleido knygelę apie savo augintinius Pūkį ir Takį. Knygyne dirbo ir ponios Jerutės dukra, tačiau prieš metus ji panoro pakeisti darbą. Mama dėl to nepyksta, nes pasišvęsti rizikingam ir ne itin pelningam darbui yra nelengva.
Septynios knygos vaikams
E.Vaičekausko knygyno leidykla yra išleidusi 122 knygas, dar 7 rengiamos spausdinti. Palyginti su leidybos gigantais, tai menki skaičiai, tačiau į stambiųjų verslininkų gretas jos savininkai ir nepretenduoja. E.Vaičekausko knygynas buvo įkurtas kaip vaikų bei pedagoginės literatūros ir tokio profilio įstaiga išliko iki šiol, nors veikla plėtėsi. Leidykla daugiausia leidžia ir knygyne parduoda originalias lietuvių autorių, pedagogų parašytas mokomojo bei papildomo ugdymo, darželių paruošiamųjų grupių vaikams skirtas knygas, daug dėmesio skiria tautosakos kūriniams. J.Vaičekauskienė žino, kad dabar klesti tos leidyklos, kurios kopijuoja užsienietiškus filmukus vaikams, propaguojančius vulgarumą, smurtą, įžūlumą, bet pati sudaro ir atrenka leisti vaikišką lietuvių liaudies tautosaką. Tai rizikinga, tačiau kol kas intuicija buvo apgavusi tik kartą: tokios pasakos yra perkamos. Kultūros fondo vadovė mano, kad užsienietiška kultūra po truputį jau baigiama atsisotinti, vėl pradedama atsigręžti į savo tautinę. Ir iš tikrųjų, anot pašnekovės, reikia tos tautiškumo atsvaros tiek spaudoje, tiek televizijoje, tiek kultūroje. Tarp smurto ir vulgarumo būtina žmones supažindinti su lietuvių šviesuolių gyvenimo filosofija.
Pati septynias knygeles vaikams išleidusi autorė tvirtina, kad jos didžiausi ir objektyvūs kritikai yra sūnus bei marti. Juodu knygyno įkūrėją negailestingai, bet teisingai cenzūruoja. Bet būta, kai kritikuotos pasakos sulaukia labai daug pirkėjų. Pavyzdžiu galėtų būti J.Biliūno apsakymas „Kliudžiau“.
Konkuruoja aptarnavimu
J.Vaičekauskienė sako leidžianti tik tokią literatūrą, kurią pati mėgsta. Kitaip elgtis tvirtina negalinti. Kadangi E.Vaičekausko knygyno leidykla turi knygų platinimo padalinį ir aptarnauja visos Lietuvos knygynus, ponia Jerutė pastebi, kad knygos labiausiai perkamos Žemaitijoje. Jų laukiama ir Kaune, Vilniuje, taip pat Biržuose, Kaišiadoryse, o mažiausiai skaitytojų randama Šalčininkuose, Švenčionėliuose, Švenčionyse bei Rokiškyje. Su knygomis uždarbis nedidelis, bet panevėžietė, buvusi Knygos bičiulių draugijos darbuotoja, malonumo pardavinėti jas tvirtina negalinti atsisakyti. Knygų pardavimo verslą ji kūrė nepaisydama skeptiškos savo dabar jau mirusio vyro nuomonės ir džiaugiasi, kas sūnui tas verslas „prilipo“.
Ją taip pat džiugina bendradarbiavimas su vaikų poetais Aldona Elena Puišyte, Anzelmu Matučiu, Alma Karosaite. Pastaroji literatė, tik pradėjusi bendradarbiauti su Vaičekauskais, tapo vaikų rašytoja. Su konkurentais – J.Masiulio knygynu ir jo filialais mokyklų knygyno savininkai teigia nesipykstantys, o ir konkuruoti labai nesistengiantys: kiekvienas daugmaž turi savo klientus ir gerbėjus. Savuosius mokyklų knygyno vadovai ir darbuotojos stengiasi į savo pusę patraukti geru, maloniu aptarnavimu.
Knygos ir vagiamos
Darbo bite knygyne anytos vadinama marti Roma į vyro verslą sako įsisukusi savaime. Dabar, kaip juokauja, vyras jau neleidžia iš jo išeiti. Su knygomis daugiausia reikalų turinti pašnekovė labiausiai tvirtina mėgusi kepti tortus, pyragus, po daržus kapstytis, tačiau pradėjus dirbti knygyne tam nebeliko laiko. Kad pirkėjams suteiktų pakankamai informacijos apie parduodamus leidinius, R.Vaičekauskienė su visais jais stengiasi susipažinti, o bene labiausiai mėgsta skaityti lengvo turinio romanus. Knygyno pardavėja teigia, kad pirkėjams stengiamasi visada padėti išsirinkti knygą, patarti, kai reikia metodinės ar kitokios literatūros. Tik, beje, ne visi į knygyną užsukantys klientai yra sąžiningi: nors knygos – ne maisto produktas, jas bandoma nugvelbti gana dažnai.
Pats knygyno leidyklos savininkas E.Vaičekauskas anksčiau buvo didelis dviračių sporto entuziastas. Žmona ir vaikai dabar kartais bando išjudinti jį į tokią kelionę, tačiau sudėtingiausius ir tolimiausius kelius išmaišiusiam Evaldui, anot žmonos, paprastos kelionės dviračiu užmiestin nelabai vilioja – jis mėgsta važiuoti greitai.
Užkietėjusi turistė prisipažįsta buvusi ir ponia Jerutė. Ji – taip pat ir tautinių šokių kolektyvo „Gija“ šokėja. Moteris mano, kad jos turėtos drąsos veikiausiai nepaveldėjo nei sūnus, nei dukra. Bet džiugu, jog ne tik sūnus, o ir anūkė turi polinkį skaityti knygas ir kurti. Kas žino, galbūt E.Vaičekausko knygų pardavimo bei leidybos verslas dar turės sekėją.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
Nuotr. . Mokyklų knygyno įkūrėja J.Vaičekauskienė laiminga, kad sūnus Evaldas pajuto meilę knygoms ir ėmėsi jų leidimo, pardavimo verslo.
