Tiesa, istorikai ne visus juos laiko pirmaisiais
nepriklausomos Lietuvos vaikais, nes Nepriklausomybė paskelbta kovo
11-ąją 22 val. 44 minutės. Istoriniais pavadinti vos 16 minučių po
Nepriklausomybės Akto paskelbimo gimę vilniečiai – Vidos Kojytės dukrelė ir Janinos Gudonienės sūnus.
Pakalbėta, pasidžiaugta, pamiršta. Valdžios vyrus užgriuvo valstybės kūrimo darbai, o paprasti mirtingieji – gyveno: dirbo, mokėsi, tuokėsi, gimdė, augino vaikus. Per kiekvienus Naujuosius į gimdymo namus dar užsuka politikai ir paspaudžia rankas naują gyvybę šaliai dovanojusioms mamoms, bet kasmet kovo 11-ąją gimdančiosios savo laime džiaugiasi artimųjų ir medikų būryje.
Virginijos ir Jolanto Leonavičių šeima jauniausios atžalėlės – dukros Aušrelės susilaukė, kai Lietuva šventė pirmąsias atkurtos Nepriklausomybės metines. Užimtas Televizijos bokštas, nerimas dėl ateities: tokiomis nuotaikomis gyveno besilaukianti Virginija. Sveika mergytė savo riksmu pradžiugino ankstyvą kovo 11-osios rytą. Aušrelė – trečioji šeimos atžala. Namuose jos laukė metais vyresnės dvynės seserys.
„Gal ko nors prisidirbo?“–sunerimo žurnalistus išvydusi Aušros mama. Iki šiol jos kovo 11-ąją gimusia dukra niekas nesidomėjo.
Skolintis nereikia
„Nebuvo kažkas tokio“,– šypsosi Virginija. Istorinę Lietuvai dieną gimdžiusi moteris pasakoja, kad ypatingos, dvigubos šventės tą kartą nejutusi – ją sveikino šeima, artimieji. Mažąją Aušrelę Leonavičiai parsivežė į Ėriškius – ten tada buvo įsikūrusi jauna šeima.
„Tie metai – labai sudėtingi, neramūs. Nepaprasti įvykiai. Prie Televizijos bokšto žuvę žmonės. Neaišku, kuo viskas baigsis. Nenuostabu, kad kovo 11-ąją gimę kūdikiai liko nepastebėti“, – mano V.Leonavičienė.
Mažylė augo, mamai ir tėčiui rūpesčių pakako: „Labai judri buvo, nenustygstanti vietoje, sesės dvynės Aurita ir Aurelija – vos metais už ją vyresnės“,– pasakoja Aušros mama. Ji svarsto: gal išties tai, kad Aušrelė gimusi kovo 11-ąją, turėjo įtakos, nes mergaitė – nepaprastai gabi. „Jai viskas sekasi, gauna tik labai gerus pažymius“,– džiaugėsi jaunėle V.Leonavičienė.
Šeima jau daug metų gyvena Panevėžyje. Aušra su sesėmis lanko A.Lipniūno vidurinę mokyklą. Dabar jos – geros draugės, nors būdamos mažesnės, kaip pasakoja Aušra, dažnai pešdavosi. Kartu su šalies Nepriklausomybe gimusios mergaitės apie sovietmetį žino iš tėvų, senelių, mokytojų pasakojimų ir iš istorijos vadovėlių. Laisvę prieš šešiolika metų atgavusios šalies vaikų likimai pradėti rašyti kartu su naujuoju šalies gyvavimo etapu. Paklausta, ar tokią nepriklausomą Lietuvą įsivaizdavo 1991-aisiais, Virginija patyli:
„Mes – paprasti žmonės. Niekada niekam nerūpėjo, kaip mums sekasi, kaip gyvename, ką jaučiame, kaip auga mūsų vaikai“. Gyvenimą „iki“ ir „po“, pasak V.Leonavičienės, sunku lyginti: moteris uždirbdavo šimtą sovietinių rublių, bet šeima galėjusi šiek tiek daugiau sau leisti. Dabar – dukros paauglės. Jų maitintojai – dirbantys žmonės. Jolantas – tolimųjų reisų vairuotojas, mama darbuojasi „Tavijutos“ bendrovėje. „Gauname šiek tiek daugiau nei minimalias algas. Jų pakanka mokesčiams, maistui. Galime sau leisti vasarą pabūti prie jūros, nuvažiuojame į Jūrmalą. Pertekliaus niekada nejutome, džiaugiamės, kad nereikia skolintis. Mergaitės auga, didėja jų poreikiai“,– apie dabartinį šeimos gyvenimą kalba Virginija.
Plačiau skaitykite kovo 10 d. “Sekundėje”.
Rasa ŠOŠIČ
A.Repšio nuotr. A.Leonavičiūtė su bendraamžiais mieliau švenčia savo gimtadienį, o ne Lietuvos nepriklausomybės atgavimą.
