Pastaruoju metu tautos genocido, rezistencijos, tremties
temos sulaukė daug istorikų, tyrinėtojų dėmesio. Gausu mokslinių straipsnių,
prisiminimų, studijų. Pradėti leisti specialūs periodiniai leidiniai šiomis temomis.
Nepaisant kruopščių tyrimų, gausių publikacijų, Juozo Lukšionio asmenybė mažai tyrinėta. Tai gana ryški, patraukli, įdomi asmenybė. Juozas Lukšionis – politinis kalinys, tremtinys, 15 metų išbuvęs lageriuose, nepalūžęs, išliko Žmogumi. Jo darbai, atlikti Lietuvos labui, įvertinti medaliais, už nuopelnus J.Lukšionis apdovanotas Vyčio kryžiaus ir Vytauto Didžiojo ordinais, Savanorio-kūrėjo medaliais.
Nepriklausomos Lietuvos Panevėžio miesto policijos nuovados viršininkas Juozas Lukšionis gimė 1897 m. kovo 19 d. Švenčionių rajono Daukšių kaime – senojoje Nalšios žemėje. Šis kraštas nuo seno garsėjo turtinga istorija, gražiomis lietuviškomis tradicijomis, o žmonės – didžiais darbais ir žygiais, meile Tėvynei. 1918 m. paskelbus Lietuvą nepriklausoma, daug šio krašto vyrų savanorių su ginklu stojo ginti nepriklausomybės, tarp jų buvo ir Juozas Lukšionis.
Jo tėvai Apolonija Jurgelevičiūtė-Lukšionienė ir Adomas Lukšionis – to krašto senbuviai. Senelis Adomas, iš savo tėvo Daukšių kaime paveldėjęs valaką rėžinės žemės, ten ūkininkavo. Be Juozo, šeimoje buvo dar dvi vyresnės seserys – Jadvyga ir Pranciška. Ūkio darbus nudirbdavo patys, samdinių neturėjo. Kaip pagrandukas, Juozukas buvo lepinamas. Iš mažens buvo skirtas mokslams ir kunigystei.
To meto Lietuvoje garbiausią vietą visuomenėje užėmė dvasininkai, todėl vienintelį Apolonijos ir Adomo Lukšionių sūnų Juozapą buvo tvirtai nuspręsta leisti į kunigus. Išsakė tėvas savo parapijos kunigui, kokia laimė būtų ateityje matyti sūnų dvasininką. Kunigas pažadėjo ir stropiai vykdė. Be bažnytinių reikalų, Juozelį dar mokė rusų kalbos ir aritmetikos, kad būtų priimtas į mokyklą. Tačiau gerasis kunigas Švenčionyse neužsibuvo: už lietuvybę buvo ištremtas į gudišką bažnytkaimį Kašubinę. Išvykdamas į tremtį, kunigas pasiėmė ir Juozą mišioms patarnauti, vaiką toliau mokė reikalingų mokslų. Įgytos žinios vėliau labai pravertė stojant į Švenčionių pradinę mokyklą. Tuo metu Lietuvos visose mokyklose buvo mokoma tik rusų kalba. Pradinę mokyklą baigęs vien penketais, buvo priimtas į rangu aukštesnę miesto mokyklą, o vėliau – į gimnazijos penktą klasę. Šios mokyklos Juozukas nebaigė, nes prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Gimnazija buvo evakuota į Smolenską ir sūnui tėvai ten vykti vienam neleido.
Karinę tarnybą J.Lukšionis baigė 1923 m., Panevėžyje Karaliaus Mindaugo 4-ajame pėstininkų pulke. Į civilio gyvenimą atėjo turėdamas gerą reputaciją ir pluoštą rekomendacijų. Juozas buvo priimtas į Panevėžio apskrities ir miesto viršininko įstaigas viršininko padėjėju.
Jaunas ir energingas valdininkas iškart pasinėrė į miesto kultūrinį gyvenimą: giedojo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, įsijungė į kultūros draugijos “Aidas” gyvenimą”, dalyvavo M.Karkos statomose operetėse “Kuprotas oželis”, “Geiša”, “Kaminkrėtys ir malūnininkas”, ir kt. Čia susipažino ir su Elena Varevičiūte. Pažintis ir draugystė 1925 m. baigėsi vedybomis. Žmona kilusi iš senos panevėžiečių Joanos Preidžiūtės ir Jono Varevičiaus šeimos. Broliai Jonas ir Jokūbas Varevičiai buvo knygnešiai, apsišvietę žmonės. Šeimoje buvo pamaldi, darbšti, dora.
Teigiamai užsirekomendavęs darbe, J.Lukšionis buvo pasiųstas mokytis į aukštesniąją policijos mokyklą Kaune. Baigęs dirbo Panevėžio miesto policijos nuovados viršininko pavaduotoju, Krekenavos valsčiaus policijos nuovados viršininku, o 1929-1939 m. – Panevėžio miesto policijos nuovados viršininku.
Kaip Lietuvos kariuomenės savanoris, iš Kaizeringo dvaro gavo žemės sklypą ir pasistatė namą. Susilaukė sūnų Rimo ir Augustino, dukros Aleksandros.
Situacija Lietuvoje buvo sudėtinga, pasibaigus nepriklausomybės metams, turėjo prasidėti svarbus valstybingumo įtvirtinimo etapas. Dirbdamas policijoje – šioje svarbioje valstybingumo įtvirtinimo instancijoje, J.Lukšionis liko ištikimas duotai pareigūno priesakai. Šiuo laikotarpiu Juozas dalyvavo ir šaulių organizacijos gyvenime: susirinkimuose, renginiuose.
Lietuvai grąžinus Vilnių, 1939 m. lapkričio mėn. 1 d. J.Lukšionis buvo paskirtas dirbti Vilniaus miesto 9-osios policijos nuovados Žvėryne viršininku. Padėtis Vilniaus krašte buvo ypač sudėtinga: bolševikų armijos įgulos, jų vedama propaganda kėlė daug rūpesčių. Žvėryno policijos nuovada, vadovaujama Juozo Lukšionio, savo veiklos zonoje tvirtai kontroliavo padėtį, diegė čia Lietuvos valstybingumą. Per dešimties darbo metų Panevėžio ir Vilniaus miestų policijos nuovadose J.Lukšionis nuveikė daug organizacinio darbo, parinkdamas, mokydamas ir auklėdamas nuovadų darbuotojus, tirdamas miestų teisėtvarkos būklę, organizuodamas prevencinį darbą nusikaltimams išvengti, atskleisdamas nusikaltimus.
Nuovadų darbo sėkmę nulėmė J.Lukšionio asmeninės savybės: reiklumas sau ir pavaldiniams, principingumas ir sąžiningumas, nepriekaištingas policininko priesaikos vykdymas.
Vilniuje apsigyveno ir visa šeima. Juozas dirbo labai daug ir namiškiai jį matydavo labai mažai. Išėjusi iš pogrindžio komunistų partija su parankiniais vykdė valstybės griovimą, suklastojo Seimo rinkimus, įjungė Lietuvą į TSRS sudėtį. Pasirodė netrukus naujosios santvarkos veidas. Vakaruose fašistinė Vokietija okupavo valstybę po valstybės. Lietuvoje, pogrindyje, susikūrė ir stiprėjo antisovietinis Lietuvos aktyvistų frontas. Tvyrojo karo nuotaikos. Tarybinis saugumas žinojo nuotaikas, padėtį Lietuvoje ir bandė užbėgti įvykiams už akių. 1941 m. birželio 18 d. Lietuvoje prasidėjo masiniai trėmimai, jau pagal iš anksto numatytą sąrašą ir tam tikrą pirmumą. 1941 m. birželio įvykius šeima sutiko su dideliu nerimu. Tų metų rugsėjo 16 d. J.Lukšionis buvo atleistas iš pareigų. 1941 m. birželio mėn. 18 d. vakare areštuotas. Tuo metu visa šeima buvo namuose. Tą vakarą į jų butą Žvėryne atėjo ginkluoti du civiliai ir kariškis. Pasakė, kad Juozas areštuojamas, per 15 min. liepė susiruošti, pasiimti dokumentus ir reikalingiausius daiktus. Šeimą žadėjo paimti vėliau, tačiau savo pažado ištesėti nespėjo. Karas! Atsisveikino tylėdami. Juozą išsivedė. Vežė į Vilniaus geležinkelio stotį. Ešelonai skubėjo į rytus. Vagonuose Juozas susirado pažįstamų policijos tarnautojų. Geležinkelio atšaka atvedė nelaimėlių sąstatą į Rešiotų lagerį.
Juozas Lukšionis dvejus metus kalėjo be teismo nuosprendžio. Tik 1943 m. buvo teisiamas pagal sufabrikuotą bylą: 10 metų kalėjimo lageriuose ir 5 metus tremtyje. Be teisės grįžti į Lietuvą. J.Lukšionis šį nuosprendį nuo pat pradžios laikė niekiniu. Lietuvos įstatymams nusikaltęs nebuvo. Nebuvo nusikaltęs ir žmogiškoms tiesoms ir vertybėms, buvo doras, sąžiningas pilietis, giliai tikintis žmogus, Lietuvos patriotas. Ilgalaikio arešto, bausmių ir tremties nesitikėjo, nesijautė kam prasikaltęs, šimtą kartų perkratė savo sąžinę, tačiau nusižengimų nei moralei, nei sąžinei, nei žmogiškumui nerado. Savo pareigas visuomet atlikdavo stropiai ir uoliai, kaip reikalavo pareigybiniai nuostatai, valstybės įstatymai, duota priesaika. Juozas Lukšionis perėjo visas pragaro kančias žemėje. Kentėjo šaltį, badą, ligas, fizinį skausmą ir išsekimą. Apie tėvo likimą šeima ilgai nieko nežinojo. Tremtinių iš Lietuvos buvo tūkstančiai. Kad tėvas Sibire, šeima sužinojo 1943 ar 1944 m. per Raudonojo Kryžiaus organizaciją. Susirašinėti pradėjo apie 1951 m., kai įkalintas jau buvo 10 metų. Laiškus dažniausiai rašydavo duktė Aleksandra, ji nurodydavo ne savo adresą, nes tuomet studijavo Vilniaus universitete ir žinia apie tėvo tremtį galėjo pakenkti studijoms.
15 metų Juozas Lukšionis kalėjo viename iš baisiausių – Rešiotų lageryje. Dauguma tremtinių mirdavo badu pirmaisiais tremties metais. Išgyventi buvo menas. “Niekada nereikia pamiršti, – dažnai sakydavo J.Lukšionis, – kad kalėjimai ir lageriai buvo laikomi izoliacijos vieta, tai tam tikros gyventojų dalies, tariamų politinių priešų, planinio naikinimo vieta”. Kintant politiniams įvykiams, šiek tiek keitėsi ir lagerių sąlygos. Juozas Lukšionis išgyveno tris etapus: pasibaigus karui, mirus Stalinui, pasibaigus įkalinimui. Po 10 metų įkalinimo Juozas dar 5-erius buvo tremtyje tame pačiame Krasnojarsko krašte, įvairiose vietose, jis neturėjo teisės grįžti į Lietuvą. Jo gyvybę palaikė vien tik tikėjimas, kad vis tiek pamatys Lietuvą, šeimą. Moraliniai ir fiziniai žlugdymo metodai buvo nežmoniški, kaliniai buvo tiek nustekenti, kad kitam užtekdavo šiurkštesnio prižiūrėtojų žodžio ir krisdavo negyvas.
J.Lukšionis sutiko nemažai žinomų žmonių, kai kurie jų buvo bendradarbiai – V.Rozmanas, J.Vaitkevičius, V.Zalatorius, B.Zabarauskas, A.Staškevičius. Sutiko lageryje ir Lietuvos Respublikos prezidentą A.Stulginskį. Iš savo pažįstamų Juozas Lukšionis vienintelis liko gyvas. Tremtyje Juozas energingai rašė skundus į visas instancijas ir pasiekė, kad 1956 m. spalio 21 d. Lietuvos TSR Aukščiausias teismas panaikino TSRS VRM Ypatingosios komisijos 1943 m. sausio 13 d. nutarimą. Grįžęs į Panevėžį pagaliau apkabino savo šeimą.
Visi, kurie pažinojo Juozą Lukšionį, laikė jį šviesuoliu, tautos atgimimo žadintoju, nepriklausomybės puoselėtoju. J.Lukšionis buvo pasitempęs, visuomet tvarkingai apsirengęs. Kalbėjo labai gražia, taisyklinga lietuvių kalba. Mintis dėstė pedantiškai nuosekliai. Visuomet galantiškas, punktualus, mandagus. Į net labai artimus žmones kreipdavosi “jūs” arba “tamsta”. Juozui Lukšioniui tekusi lemtis – tai viso jo gyvenimo kovos esmė ir prasmė.
Šio žmogaus dvasinė stiprybė, tėvynės ilgesys ir meilė, lietuvių tautos kova už egzistenciją ir gilus tikėjimas leido ištverti Sibiro tremties baisumus, nepalūžti ir išlikti Žmogumi. Nors daug išgyveno, Juozas Lukšionis išliko žvalus ir energingas, visų mylimas ir gerbiamas. Tik eidamas savo gyvenimo devyniasdešimtuosius pasiligojo ir, savo dukters Aleksandros slaugomas, globojamas, mirė savo namuose 1987 metų balandžio mėnesį. Palaidotas Ramygalos kapinėse prie savo žmonos Elenos ir sūnaus Augustino.
Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos nacionalinio skyriaus Panevėžio miesto poskyrio vadovai 1987 m. spalio 1 d. pakvietė visus dalyvauti atidengiant paminklinę lentą ant namo, kuriame gyveno J.Lukšionis su šeima (Staniūnų g. 31), kad būtų įamžintas šio iškilaus žmogaus atminimas.
Esame sena tauta. Atlaikėme šimtmečių vėjus ir negandas, nors buvome ir trypiami, ir niokojami, ir žudomi. Kaip tauta, buvome prie išnykimo ribos, tačiau Lietuvos šviesuoliai prikėlė ją iš užmaršties. Todėl dabartinė karta turi Jiems atiduoti skolą, turime kalbėti apie Juos, tuos didvyrius, kurie dėl savo vaikų ir anūkų kūrė geresnį Lietuvos rytojų, kovojo dėl šviesesnės jos ateities.
Kiek yra žinoma, Juozo Lukšionio gyvenimo istorijos niekas neaprašė. Jokių žinių apie šį žmogų nieks nerinko, nesistemino, nekaupė. Nėra ir literatūros, teko tenkintis labai nedidelėm užuominom apie šią asmenybę. Tačiau labai nemažai informacijos gavome iš Juozo Lukšionio žmonos, ji turėjo išsaugotus Juozo paties rašytus prisiminimus, dukros Aleksandros atsiminimų. Nemažai apie J.Lukšionį papasakojo jo giminaitis Stanislovas Ambrazūras. Nors juos skyrė daug metų, tačiau siejo ne tik giminystė, bet dvasinė draugystė.
Sugrįžti į praeitį ne tik reikia, bet ir būtina.
Valda Zakarevičienė,
Stanislovas Ambrazūnas
Nuotr. iš A.Lukšionytės asm. arch. J.Lukšionis – šviesuolis, tautos atgimimo žadintojas, Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris.
