Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir netinkamus naudoti automobilius prilyginus pavojingoms atliekoms, mašinų ardymo aikštelėms, vadinamoms “šrotais” arba “laužynais”, ypač sugriežtėjo aplinkos apsaugos reikalavimai. Beveik prieš metus atliekų tvarkytojams tapo privalomos dar ir licencijos.
Nors aplinkosaugininkai tvirtina, kad atsiradus tokioms naujovėms gerokai sumažėjo baudų, tačiau “laužynų” savininkai piktinasi, jog valstybė jiems tik užkrovė papildomą mokesčių naštą, o licencijos naudingos nebent mokesčius už jas surenkančioms institucijoms. Verslininkus stebina ir piktina, kodėl tokie patys reikalavimai taikomi vos kelis darbuotojus turintiems “šrotams” ir įmonėms gigantėms, o tonas tepalų per metus pakeičiančius autoservisus gamtosaugininkai palieka ramybėje.
Tačiau pastarieji tik gūžčioja pečiais ir pritaria, kad tokie paradoksai yra diskusinis klausimas, o situaciją nulemia tik visagalis įstatymas.
Ypatingas dėmesys tik “laužynams”
Viešai kalbėti apie didėjančius, tačiau, jų manymu, nereikalingus reikalavimus automobilių ardymo aikštelių savininkai neišdrįso, argumentuodami, kad bijo užsitraukti aplinkos apsaugos inspektorių nemalonę. Tačiau jie neslėpė apmaudo dėl Lietuvos noro aklai sekti užsienį.
“Europos Sąjunga tik rekomenduoja, o pas mus jau vykdo”, – įsitikinę “laužynų” savininkai. Jiems nesuprantama, kodėl tas pats įstatymas dėl atliekų utilizavimo taikomas ir mažoms, vos 10 darbuotojų teturinčioms demontavimo aikštelėms, ir tokioms įmonėms milžinėms kaip “Ekranas”.
Taip pat, anot pavardės viešai skelbti nepanorusio pašnekovo, keista, kad tepalus keičiantiems autoservisams negalioja tokie griežti suvaržymai. “Tepalų keityklos toną tepalų perpila, o mes per mėnesį vidutiniškai 5 litrus iš variklių išleidžiame, tai kur didesnis pavojus, kad tepalai pateks į aplinką?” – stebėjosi vyriškis. Pasak jo, paradoksalu, kad “laužynai” privalo iš automobilio variklio išmontuoti tepalų filtrą ir jį utilizuoti, užuot pardavę pirkėjui. “Klientai, pirkdami variklį, klausia: o kur tepalas? Kodėl reikia išmesti, jei galima būtų žmogui atiduoti?” – stebėjosi tokiu esą absurdiškumu verslininkas.
Automobilių ardymo aikštelėms, kaip ir įmonėms, dirbančioms su pavojingomis atliekomis, privaloma paruošti darbo saugos, avarijų likvidavimo planus. Tai – papildomos išlaidos. Vien už Aplinkos ministerijos reikalaujamų dokumentų sutvarkymą, planų parengimą “laužynas” turi pakloti, pasak pašnekovo, daugiau nei 30 tūkst. litų. Prie valstybei sumokamos sumos prisideda augantys nekilnojamojo turto bei žemės mokesčiai – dar apie 10 tūkst. Lt.
“Kokia gali būti avarija? Pagal įstatymą, per tris mėnesius aikštelėje galima laikyti tik 20 litrų tepalų. Jei toks kiekis išsipiltų, vadinasi, būtų lygu atominės bombos sprogimui? Tepalų keitykloje cisternai prakiurus į žemę išbėgtų 100 litrų, bet jiems avarijos likvidavimo plano kažkodėl nereikia”, – nesuprato aikštelės savininkas.
Priima užsieniečių šiukšles
Pasak verslininko, nuo praėjusių metų privaloma licencija, leidžianti dirbti su pavojingomis atliekomis, besiverčiantiesiems automobilių ardymu neduoda jokios naudos. “Licenciją įsigyti privertė, nors darbo profilis ir nepasikeitė. Ant sienos įrėmintas toks popieriukas man kainavo 3000 litų, dar 600 Lt turėjau sumokėti už aplinkos apsaugos kursus. Visi įsivaizduoja, kad lietuviai senus automobilius tiesiog gatvėje palieka, o mes turime susirinkti. Pagal įstatymą, demontavimo aikštelės veltui privalo priimti automobilius, turinčius variklį ir katalizatorių. Jei jų nėra – žmogus mums dar turėtų primokėti, kad jo mašiną priimtume. Visiškas absurdas! Pagalvokite, kas norės atiduoti mašiną už dyką, jei nuvežę į metalo laužą dar šiek užsidirbtų?” – apie verslo niuansus pasakojo aikštelės savininkas.
Dėl šios paprastos ir logiškos priežasties lietuviai savo važiuoti nebetinkamų automobilių į “laužynus” nevaro – aikštelės išsilaiko tik iš užsieniečių šiukšlių – jų daužtų mašinų. Iš to, kas Vakarų Europai nebereikalinga, kruopštūs lietuviai dar sugeba užsidirbti: išardžius tokį “laužą” dar dalis jo parduodama detalėmis, kita dalis keliauja į metalo supirktuves, likusios atliekos ardytojams neša nuostolius.
“Sekundės” kalbintų ardymo aikštelių savininkai tikino per metus išardantys iki 50-ies mašinų. “Pasakykite, iš kur tokie pinigai mokesčiams, kai tiek teturime darbo? Visiems tik iš šalies žiūrint atrodo, kad čia – didelis pelnas”, – kalbėjo verslininkai. Tačiau prognozių, kad neatlaikydami mokesčių naštos tokie “laužynai” bus priversti užsidaryti, jie nepateikė. “Rinkoje visada išlieka stipriausieji. Sunku išsilaikyti dėl to, kad tas pats įstatymas galioja ne visiems. Lietuvoje demontavimo aikštelių yra gal apie tūkstantį, tačiau didžioji dalis – nelegalių, atliekas verčiančių tiesiog į konteinerius”, – įsitikinę verslininkai. Nors išlaidų daugėja, tačiau aikštelių savininkai patikino nekelsiantys detalių kainų. “Viską lemia konkurencija.Vieniems pabran-ginus, klientai rinksis kitus pardavėjus, siūlančius pigesnę prekę”,- tvirtino pavardės nevie-šinantis pašnekovas.
Valstybė apsaugota nuo papildomos naštos
Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento miesto agentūros vedėjo Giedriaus Motiejausko teigimu, Panevėžyje licencijos išduotos 25 atliekų tvarkytojams. Iš jų 16 – automobilių demontavimo aikštelėms. Dar viena kol kas kuriama. Kaip Panevėžiui, tai yra nemažai. Keturis kartus daugiau gyventojų turinčiame Kaune jų teveikia vos 20. “Licencijavimas yra priemonė, sugriežtinanti tvarką. Jis garantuoja, kad tokio atliekų tvarkytojo bankroto atveju paliktos atliekos netaps našta ant valstybės pečių: banke yra apdraustos lėšos, kurios bus tam panaudotos”, – teigė G.Motiejauskas. Anot jo, aikštelėms privalomo avarijų likvidavimo plano servisai išvengė, nes nevykdo atliekų šalinimo darbų.
G.Motiejauskas įsitikinęs, kad sugriežtėję reikalavimai atliekų tvarkytojams neturėtų sukelti didesnių rūpesčių ir nereikalauja didelių išlaidų.
“Baudų gerokai sumažėjo. Patys verslininkai pripažįsta, kad anksčiau jas mokėdavo, nes neskaitydavo dokumentų. Dabar, kad gautų licenciją, jie turėjo išklausyti mokymus. Nemanau, kad dideli darbai prisidėjo ar milijoninių investicijų reikia. Žinoma, dokumentus susitvarkyti irgi kainuoja, tačiau tai tas pats, kaip mašinos ratą pakeisti – arba pats tvarkaisi ir sutaupai, arba varai automobilį pas meistrą ir jam moki”, – palygino vedėjas. Jo nuomone, ar ardymo aikštelės išsilaikys, nulems tik rinka. Kol kas, jei steigiama nauja, vadinasi, toks verslas nėra nepelningas, nors taisyklės jam ir sugriežtėjusios.
“Kažkada Panevėžys buvo laikomas plastmasės miestu, bet ekonomiškai toks “biznis” tapo nenaudingas. Taip yra ir čia – jei bus paklausa, liks ir pasiūla”, – pabrėžė G.Motiejauskas.
Klausimą pavadino diskusiniu
Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Kontrolės organizavimo skyriaus vyresniojo valstybės inspektoriaus Audriaus Butrimavičiaus teigimu, pavojingų atliekų tvarkymo licencijos privalomos tik įmonėms, užsiimančioms atliekų surinkimu ir jų šalinimu. Alyvą surenka ir degina mažai servisų – dauguma jų vykdo tik techninę apžiūrą.
“Sutinku, kad gamybos procese susidaro alyvos atliekų, bet jų nešalina, o tiesiog atiduoda atliekų tvarkytojams. Jei servisai ilgiau nei tris mėnesius saugotų alyvą arba ją degintų, būtų priversti turėti tokią pačią licenciją, kaip ir demontavimo aikštelės”, – pabrėžė A.Butrimavičius. Vis dėlto, nors tepalų keityklose įvykus avarijai padariniai būtų gerokai skaudesni nei “laužynuose”, servisams avarijos likvidavimo planai nereikalingi. “Bet kokia įmonė, vykdanti veiklą, neturi teisės teršti aplinkos. Jei įvyksta avarija, turi reaguoti vietinė aplinkos apsaugos agentūra. Žinoma, aikštelių ir servisų laikomų tepalų kiekis skirtingas, tačiau tai – diskusinis klausimas”, – mano inspekcijos atstovas.
Anot jo, įsigaliojus naujam atliekų tvarkymo įstatymui demontavimo aikštelėms atsirado vienintelė naujovė – licencija. Nors kalbintų “laužynų” savininkai tvirtino jokios naudos iš to nepajutę, A.Butrimavičius nė neabejojo, kad licencijos tik gerina aplinkosauginį darbą.
“Ne visi, vykdantys atliekų tvarkymo veiklą, yra baigę aplinkosauginius mokslus. Dabar tuo užsiimančios įmonės privalo turėti nors vieną atitinkamai pamokytą darbuotoją, išklausiusį ta tema kursus”, – pabrėžė inspektorius. Jis pripažino, kad licencija pareikalavo iš atliekų tvarkytojų papildomų išlaidų, tačiau, inspekcijos atstovo nuomone, tai yra vienkartinė investicija. “Tačiau jei nustatytas toks reikalavimas, vadinasi, taip turi būti”, – konstatavo A.Butrimavičius. Jo teigimu, šiuo metu šalyje išduota apie 200 licencijų atliekų tvarkytojams, iš jų 90 – demontavimo aikštelėms.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.lt
S.Kašino nuotr. “Šrotuose” – užsieniečiams nebereikalingos šiukšlės, iš kurių lietuviai dar išspaudžia naudos.
