Ne kartą su visišku valdininkų, socialinių darbuotojų ir medikų abejingumu susidūręs 59 metų panevėžietis Algirdas Gracijonas tvirtina, kad Panevėžyje teisybės rasti neįmanoma. Per vienuolika metų už vaikų apsaugą atsakingos institucijos jam ir žmonai Liudvikai nesugebėjo arba nepanoro įteisinti auginamos anūkės globos, dabar vyriškis eina kryžiaus kelius, kad “išsimuštų” darbingumo netekimo pašalpą.
Vieni šalo prie Seimo, kiti šildosi dabar
“Nesuprantu, kur gyvename ir iki ko priėjome, nes kur besikreipsi, visur atsimuši kaip į sieną,- neslėpdamas apmaudo “Sekundei” sakė A.Gracijonas.- Su žmona buvome Lietuvos plaukimo čempionais, turėjome sporto meistrų vardus. Užauginome ir ant kojų pastatėme keturis vaikus. Žmona juos augino, o aš aprūpindavau šeimą. 1991 metų sausio 12-ąją per Panevėžio dieną stovėjau prie Seimo, o kitą dieną Panevėžyje lėkiau prie pašto.
Nė vieno iš tų, kurie dabar sėdi šiltose vietose, nė nebando spręsti problemų, o tik stumdo nuo vieno pas kitą, tada tarp gynėjų nebuvo”.
Neįtikėtina istorija
Ilgą laiką statybininku apdailininku pagal sutartis dirbęs vyriškis sakė niekada nematęs tokio chaoso, koks įsigalėjo nepriklausomoje Lietuvoje. Anot jo, didėjant įvairaus plauko biurokratų armijai žmogus jau nebežino, kur eiti ir kur kreiptis: jis paprasčiausiai vaikomas kaip šunytis. Vyriškis kalbėdamas apie savo bėdas ne kartą minėjo valdiškose įstaigose matydavęs kavutę gurkšnojančias moterytes, kurios į interesantą nekreipia dėmesio, o ko nors paklaustos dar ir apšaukia.
Viena iš A.Gracijono pasakotų istorijų galbūt verta net Gineso rekordų knygos, nes tokio valdininkų, deklaruojančių vaikų teisių apsaugą, abejingumo girdėti dar neteko. Ją geriausiai atspindi pernai vasario 22 d. šalies prezidentui ir Seimo nariui Juliui Dautartui išsiųsti prašymai, kuriuose sutuoktiniai prašė padėti įteisinti globą jų auginamai anūkei Viktorijai J.
Atidavė dukrą ir išdūmė į užsienį
Prašyme A. ir L.Gracijonai nurodė, kad jų auginama anūkė Viktorija J. gimė 1994 m. kovo 11-ąją. Anot jų, sūnus Žilvinas Gracijonas kurį laiką gyveno su mergaitės motina Sandra, tačiau vėliau grįžo pas tėvus. Jis gimusiai mergaitei dėmesio neskyrė, nes abejojo savo tėvyste, o motina pretenzijų nereiškė ir paramos neprašė.
“Beveik metus apie neva turimą anūkę žinojome tik iš gandų,- rašoma prašymuose,- kol vieną dieną atėjo jauna moteris su mažu vaikučiu ir prisistatė esanti Sandra, o dukros vardas Viktorija. Ji paaiškino, kad mūsų sūnus Žilvinas yra mergaitės tėvas, jai skubiai reikia išvykti į užsienį, tačiau neturinti kur palikti Viktorijos. Paprašiusi ją pasaugoti, ji labai skubėjo, palikusi krepšį su keliais vaikiškais drabužėliais pažadėjo grįžusi viską paaiškinti ir išbėgo. Labai nustebome, bet mažyle reikėjo rūpintis, todėl nusprendėme palaukti, kol ji grįš ir viską paaiškins. Nuo to vėlyvo vakaro praėjo dešimt metų.
Plačiau skaitykite vasario 6 d. “Sekundėje”.
Gintautas Subačius
tel. (8-655) 04726, gintas@sekunde.lt
Nuotr. Vienuolika metų pas senelius gyvenanti Viktorija tikrosios motinos neprisimena ir nieko apie ją nežino.
