Vakar panevėžiečiai, kaip ir prieš penkiolika metų, dar
kartą susivienijo bendram tikslui – atiduoti pagarbą Laisvei. Tuomet, 1991-ųjų
sausį, gyventojai ir iš atokiausių šalies kampelių neraginami rinkosi į Vilnių
ginti parlamento. Dabar tragiškųjų sausio įvykių minėjimų dalyviai – to meto
liudytojai ir moksleiviai. Vakar per vėliavos pakėlimo ceremoniją kreipdamasis į
susirinkusiuosius Laisvės aikštėje miesto meras Vitas Matuzas linkėjo, kad
uždegta Laisvės ugnis neužgestų lietuvių širdyse. Su panevėžiečiais į susitikimą
iš Vilniaus atvykusi to meto įvykių liudytoja, iš parlamento pasauliui
perdavinėjusi informaciją buvusi Sąjūdžio sekretoriato darbuotoja Angonita
Rupšytė tvirtina: Maskva atsitraukė tik pabijojusi tūkstantinio galimų aukų skaičiaus.
Tiki išdidumu
1991-ųjų sausio 13-oji minima kaip Laisvės gynėjų diena. Tomis tragiškomis dienomis 14 žmonių žuvo, šimtai buvo sužeisti per sovietų okupacinės kariuomenės ir KGB mėginimą nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. Per kraują ir netektis iškovojusiesiems Lietuvai nepriklausomybę skirti renginiai vakar vidurdienį prasidėjo Laisvės aikštėje iškilmingu vėliavos pakėlimu. Plazdančią Trispalvę trimis šautuvų salvėmis pagerbė Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kariai. “Televizijos ekranuose šmėkščioja kadrai, primenantys sausį, kai prieš tankus ir kulkosvaidžius atsilaikė beginklė Lietuva. Turbūt todėl, kad laisvė – prigimtinis kiekvieno pašaukimas”, – kreipdamasis į miesto gyventojus pabrėžė meras.
Tačiau, anot jo, per penkiolika nepriklausomybės metų kažkada be jokių abejonių laisvos Lietuvos norėję piliečiai dabar prabyla apie praeities nostalgiją. Statistikos duomenimis, buvusią sovietinę santvarką kaip blogą vertina tik 30 proc. lietuvių. “Matyt, maisto, materializmo alkis ima viršų ir pradeda nugalėt”, – kalbėjo V.Matuzas. Tačiau meras pabrėžė į panevėžiečius žiūrintis su viltimi ir norįs tikėti, kad su iškovota laisve mes sugebėsime elgtis išdidžiai. Kaip laisvę, o ne maistą narve besirenkantis karališkas liūtas ar lakštingala.
Pasaulis neliko abejingas
Laisvės gynėjų dienai skirtų renginių ciklą pratęsė teatre “Menas” vykęs susitikimas su buvusia Sąjūdžio sekretoriato darbuotoja Angonita Rupšyte, per tragiškus sausio įvykius iš parlamento perdavinėjusia žinias pasauliui apie įvykius Vilniuje. Simboliška, kad pirmąja Laisvės gynėjų dienos auka tapo panevėžietis Jonas Žiaunys – okupantų tankas sąmoningai sausio 11-ąją rėžėsi į jo vairuojamą krovininį automobilį, vežusį žaislus. Nerūpestinga vaikystė liko apšlakstyta krauju. Anot A.Rupšytės, po sausio 11-osios įvykių prie Spaudos rūmų naktis į sausio 13-ąją atrodė rami. Kai kurie parlamentarai netgi išėjo nusiprausti ir persirengti po kelių dienų įtempto budėjimo.
Tačiau šiokia tokia ramybė buvo apgaulinga – tą naktį prie Televizijos bokšto sovietų kariuomenė paleido šūvius į beginklius žmones. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis visą naktį nesėkmingai bandė telefonu susisiekti su tuomečiu SSRS prezidentu Michailu Gorbačiovu. Informacija plaukė į visą pasaulį – telefonai V.Landsbergio sekretoriate netilo – A.Rupšytė su bendražygiais priiminėjo ir perdavinėjo informaciją. Dabar, pasakodama tos nakties įvykius, moteris tvirtina: baimės tada nebuvo. Galvoje sukosi viena mintis: jei okupantai užims parlamentą ir pradės šaudyti, pulti ant žemės, kad nenušautų atsitiktinė kulka. “Kad dar spėčiau perduoti žinias, jog jau užėmė”, – pasakojo sąjūdininkė.
Gintų net ir nusivylusieji
A.Rupšytė įsitikinusi: galybė ir drąsa buvo žmonių vienybė. “Tiems, kurie tą naktį buvo vieni, netgi mūsų atstovams Maskvoje, tada turėjo būti daug sunkiau”, – kalbėjo sausio įvykių dalyvė. Prie parlamento ir Televizijos bokšto driekėsi jūra žmonių, pasiryžusių gultis po tankų vikšrais. Ponios Angonitos nuomone, tik tai ir išgelbėjo Lietuvą. “Okupantai pabijojo tiek aukų. Jei būtų pasiryžę pulti, turėjo sutraiškyti visą minią. Ir ne tik Vilniuje. Lietuva – ne tik sostinė, bet ir visi šalies miesteliai. Ir žmonės visur būtų stoję prieš tankus. Tik tai ir privertė okupantus atsitraukti”, – mano A.Rupšytė.
Tankams pradėjus trauktis ją užliejo begalinis dėkingumas. “Aš mąsčiau: tie žmonės, ta minia išgelbėjo ne tik Lietuvą – jie išgelbėjo ir mane. Nes jei būtų užėmę parlamentą…” – nenorėjo prognozuoti baigties A.Rupšytė. Moteris įsitikinusi: jei dabar tektų ginti Lietuvą, gyventojai, net ir nusivylusieji Nepriklausomybe, vėl taip pat vieningai petys į petį stotų prieš tankus.
Neapykantos okupantams A.Rupšytė tvirtino vis dėlto nejaučianti. “Žiūrėjau į juos ir galvojau, nejaugi jūs nesuprantate, kad ne viskas priklauso nuo valstybių vadovų susitarimo. Kad ir kokią sutartį jie pasirašytų, jei tautoje, net gyvenančioje vergovėje, egzistuoja laisvės troškimas, ji nebus nugalėta”, – pabrėžė Laisvės gynėja.
Vakar vakare panevėžiečiai tradiciškai paminėdami Laisvės gynėjų dieną rinkosi į Nepriklausomybės aikštę, kur suliepsnojo atminimo laužas. Prie jo buvo dainuojamos patriotinės dainos, prisiminimais dalijosi sausio įvykiams nebuvę abejingi panevėžiečiai.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Laisvės gynėjų dienai skirti renginiai pradėti iškilmingu vėliavos pakėlimu miesto širdyje Laisvės aikštėje.
