Galbūt išties žiemos tapo švelnesnės, ramesnės, ir
ūžaujančios sausio pūgos ar nuo šalčio traškančios tvoros – tik vaikystės
prisiminimai. Tačiau šįkart – ne apie tai. Šis straipsnis apie tai, kodėl
kartais nebegalime vėjo išgirsti arba kodėl ausyse ūžia nuolatos.
Atvėsus orams padaugėja sergančiųjų ūmiomis kvėpavimo takų ligomis. Taip pat gerokai dažniau atsinaujina ir lėtinės ligos.
Norėčiau atkreipti dėmesį į eksudacinius otitus – vidurinės ausies uždegimus. Juos dažnai sukelia nosies, prienosinių ančių (sinusų), ryklės virusinė ar bakterinė infekcija ir kita nosiaryklės patologija: adenoidai, augliai ir pan. Sąlygas šiai ligai išsivystyti sudaro infekcija, vaikų alerginės diatezės, kai neracionaliai ar nepakankamai gydomos ausų ligos, atmosferiniai faktoriai (tarp jų – ir skrydžiai lėktuvu) ir kt.
Dėl šių faktorių paburksta trimitas – vamzdis, jungiantis nosiaryklę su vidurine ausimi, todėl sutrinka ausies ventiliacija ir gleivių nutekėjimas. Esantis vidinėje ausyje deguonis rezorbuojasi ir jo vietoje ima kauptis skystis. Jam susistovėjus, neišvengiamai savo veiklą pradeda bakterijos, tad gali vystytis bakterinis pūlingas uždegimas.
Kaip įtarti šią problemą?
Dažniausiai eiga būna tokia. Pirmiausia prasideda sloga. Paskui užgula ausį. Kartais ausyje atsiranda žemo tono ūžesys. Ausyje ligonis kartais girdi savo balso aidą, jaučia skysčio kliuksėjimą ar kaip nors kitaip apibūdinamus garsus: spragsėjimą, braškėjimą, šiurenimą.
Jei organizmas sėkmingai susidoroja su jį užpuolusia infekcija, trimito paburkimas išnyksta, skystis vidurinėje ausyje rezorbuojasi, atsikuria ausies ventiliacija ir visi nemalonūs reiškiniai praeina.
Tačiau kartais liga gali pereiti ir į lėtinę. Praėjus ūmiems reiškiniams, lieka daugiau ar mažiau užgulusi ausis, pilnumo jausmas joje. Negydant pamažu silpnėjanti klausa gali išnykti negrįžtamai. Todėl itin svarbu kiekvieną, iš pirmo žvilgsnio kad ir visai menką kvėpavimo takų ligą, pvz., slogą ar paprasčiausią peršalimą, visiškai išgydyti, o atsiradus bet kokiems naujiems pojūčiams ausyje, išsiaiškinti jų priežastį ir visavertiškai laiku sugydyti, kad vėliau netektų pajusti karčios tiesos – pasaulį matome, bet jo negirdime.
Violeta Pčalinienė, gydytoja
