Jogos mokytojas panevėžietis Nerijus Brazdžiūnas,
vos prieš savaitę grįžęs iš piligriminės kelionės po Indiją, dar gyvena
patirtais įspūdžiais. Nors išlipusį iš lėktuvo vaikiną čia pasitiko
melancholiška Lietuvos žiema, tačiau ją išblaško tarsi stalčiukai kartkartėmis
iš atminties ištraukiami prisiminimai. Turtas ir skurdas, karališkuose kiemuose
švytintys medžiai be menkiausios dulkelės, gatvėmis plaukiančios srutos,
milžiniška spūstis miestuose ir absoliuti, šventumo kupina Himalajų ramybė.
Tačiau kontrastų kupiną šalį vienija tai, kas kiekvienam indui yra didžiausia
vertybė – dievybė ir absoliutus tikėjimas bei pasitikėjimas tuo, kas yra aukščiau mūsų.
Pasitiko smogas
Į piligriminę kelionę po Indiją leidosi 53 jogai iš viso pasaulio. Stebėtina tai, kad iš mūsų mažos valstybės šventas egzotiškos Rytų šalies vietas aplankyti keliavo net 13 šios filosofijos šalininkų. Didesnis būrys buvo tik vokiečių, daugiau – vos po kelis iš įvairiausių šalių. Nerijus juokavo, kad kelionėje vos per kelias paras teko patirti tris metų laikus – išvykstant Lietuvoje dar laikėsi ruduo, Maskvoje jau buvo prasidėjusi žiema, o nusileidus Delyje Indija keliautojus pasitiko ryškiaspalve žydinčia augmenija bei 25 laipsnių šiluma. Aplinka, kokią mes priimame, pašnekovo teigimu, priklauso tik nuo mūsų pačių. “Egzistuoja trys sąmonės būsenos: inercija, aktyvumas ir tyrumas. Kokiomis akimis žiūrėsime į pasaulį, tokį jį ir matysime. Iš inercijos žvelgiant Indijoje pastebėtume gausybę šiukšlių, aktyvumo lygmuo leistų pastebėti nuolatinį judėjimą, o tyrumo būsena mums parodytų ypatingą tenykščių pamaldumą”, – pasakojo Nerijus.
Plačiau skaitykite gruodžio 17 d. „Sekundėje“.
Inga Kontrimavičiūtė
tel. (8-655)04720, inga@sekunde.com
Nuotr. N.Brazdžiūnas, kaip ir indai, saulės pasveikinti eidavo ant stogo. Dėl žemės stokos kiemas būtų per didelė prabanga.
