Jau geras pusmetis, kai atvykusieji į vienintelį Lietuvoje knygnešių muziejų netoli Krekenavos esančioje Ustronėje į jį patenka pėdindami per Vadakties upelį nutiestu menku liepteliu.
Anksčiau Vadakties krantus jungusio solidaus tilto nebėra.
Dabar Savivaldybės iniciatyva imta projektuoti gerokai didesnį ir tvirtesnį. Jei reikės, juo galės važiuoti ir automobiliai.
Buvusįjį tiltą pripažįsta nuardęs Knygnešių muziejaus sergėtojas Audrius Daukša.
„Prieš kokį 15-a metų suręstas tiltas nebuvo pastatytas tinkamai, tai buvo iškart matyti. Pats stebėjau jo statybą. Tikėtina, kad pagailėję lėšų samdyti sunkiąją techniką, statybininkai tilto metalines konstrukcijas virino iš dalių. Vėliau jau kiti suvirintojai tokį darbą pavadino prisnarglėjimu“, – pasakojo muziejininkas.
Jis neabejoja, kad dėl blogai atliktų statybos darbų tiltas itin greitai ėmė siūbuoti, o tai pajutę į ekskursijas atvykdavę gausūs mokinių būriai jį dar labiau įsiūbuodavo.
Tiltas ėmė irti, o galiausiai per Vadaktį vedusį tiltą pribaigė liūtys, paplovusios betonines jo konstrukcijas.
Visą straipsnį skaitykite spalio 25 dienos (trečiadienio) „Sekundės“ laikraštyje.
Mano žmona sužinojo, kad santuokos metu jai buvau neištikimas. Ji labai nusiminė ir pradėjo skyrybų procesą, o aš nenorėjau, kad taip nutiktų mano nuostabiai šeimai – tai neabejotinai būtų paveikę vaikus. Parašiau adresu (priestadu@gmail .com), tikėdamasis gauti meilės burtą, galintį mus vėl sujungti; ačiū Visatos Dievui – burtas suveikė ir man pavyko ją susigrąžinti. Ji pati atšaukė skyrybas. Ačiū Dievui, mes vėl kartu.