Ne vieną atžalą išauginę tėvai nebegali būti garantuoti, kad jų senatvė bus rami ir soti. Ne ekonominiai pokyčiai, o augantis artimiausių žmonių susvetimėjimas ir egoizmas – priežastys, kodėl sulaukusius garbaus amžiaus turi prižiūrėti svetimi. Seni tėvai ne tik pamirštami – savi vaikai juo apvagia, primuša, išvaro iš namų. Tačiau net ir tada senukai kantriai kenčia tylėdami ir linkę savo pareigą tėvams pamiršusioms atžaloms atiduoti paskutinę duonos riekę.
Mėlynės paaky – sūnaus “dovana”
Pasak Socialinės paramos centro Transporto ir socialinių paslaugų skyriaus vadovės Skaidrės Jočienės, šiuo metu socialiniai darbuotojai lanko apie 130 mieste gyvenančių savimi nebegalinčių pasirūpinti senukų. Iš jų – apie 40 proc. turi suaugusius vaikus. “Didžiosios dalies mūsų lankomųjų vaikai gyvena Panevėžyje, tačiau dažnai neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir tėvus prisimena, kai reikia pinigų išgerti”, – pasakojo S.Jočienė. Dažniausiai visi jie – palikti tokio gyvenimo nebeištvėrusių antrųjų pusių. Keturios senutės gyvena kartu su sūnumis. Tačiau jų buvimas greta tėvams negarantuoja ramios ir sočios senatvės. Girtų, sąžinę praradusių vaikų patyčios, atimta vargana pensija, gyvenimas pusbadžiu ir nuolatinė baimė – tokia centro klientų kasdienybė. Nuo vaikų teroro kenčiančių pagyvenusių vyriškių, S.Jočienės teigimu, nėra.
Plačiau skaitykite spalio 8 d. „Sekundėje.“
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Pas tėvus į slaugos ligoninę vaikus atveda ne rūpinimasis jais, o viltis pasipelnyti.
