Kai kurių sferų darbuotojams nuo ryto iki vakaro tenka
bendrauti su žmonėmis, rūpintis jais. Šis darbas reikalauja nemažai psichinių
jėgų. Jei nuolat pervargstama, tinkamai nepailsima, per tam tikrą laikotarpį
organizmas pasidaro nebeatsparus ir nustoja priešintis stresams. Tokiam
darbuotojui anksčiau ar vėliau gresia perdegimo sindromas.
Fizinis ir psichinis išsekimas
Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje psichologai atkreipė dėmesį, kad kai kurie žmonės, padirbę keletą metų, pasikeičia – staiga įsiplieskia, tampa nekantrūs, praranda savitvardą. Tokią stresinę būseną jie pavadino bendravimo liga, arba perdegimo sindromu.
Emocinis perdegimas – tai streso ir profesinės krizės pasekmė. Nuolat patiriantis stresą žmogus išsenka fiziškai, emocionaliai ir psichiškai. Viena iš tokio išsekimo priežasčių – blogas darbo organizavimas. Tai – didelis krūvis ir mažai laiko tam darbui atlikti. Daug reikšmės turi santykiai su kolegomis ir administracija, kokia atmosfera kolektyve, ar nuolat reikia būti įsitempus ir bijoti kokių nors sankcijų. Svarbu ir veiklos ypatumai, paskatinimas – ir moralinis, ir materialinis, darbo ritmas, ar galima normaliai pailsėti per poilsio dienas ir atostogas.
Perdegimo sindromas vystosi pamažu. Iš pradžių pradeda didėti įtampa bendraujant su kolegomis, administracija, paskui – konfliktai šeimoje, žmogus pajunta, kad jis išsekęs ir fiziškai, ir emociškai, – tarsi uždarytas į narvą. Neretai susergama gastritu arba padidėja kraujospūdis, gali kamuoti galvos skausmai, peršalimo ligos. Pasigydžius ir pailsėjus tie simptomai dingsta, bet grįžus į darbą po kurio laiko vėl viskas pasikartoja.
Kankinamas perdegimo sindromo žmogus neranda jėgų atlikti net menkiausius darbus – nueiti į parduotuvę, susitvarkyti namuose. Jam sunku prisiversti kam nors paskambinti, net jei to būtinai reikia darbo reikalais. Toks nuovargis priveda prie apatijos, dirglumo, bejėgiškumo. Vis dažniau iš galvos išgaruoja netgi patys svarbiausi darbai. Tampa labai sunku susikaupti, kad nors patenkinamai atliktum tai, kas būtina.
Sunkiai sustabdomas procesas
Perdegimo sindromas pavojingas tuo, kad, ilgai besitęsdamas, progresuoja ir priveda prie visiško fizinių jėgų ir psichikos išsekimo. Sustabdyti šį procesą gana sunku, ypač tada, kai dėl perdegimo sindromo atsiranda įvairių lėtinių ligų, paūmėja buvusiosios, gali netgi pakisti kraujo sudėtis. Kai tokia žmogaus būsena, pats sau jis dažniausiai nebegali padėti. Netgi profesionali gydytojo pagalba greitų rezultatų nežada.
Kenčiantysis nuo perdegimo sindromo neadekvačiai elgiasi, nežinia, kaip reaguos į žodžius, todėl kolegoms sunku su juo aptarti darbo reikalus. Toks žmogus dažnai įsižeidžia dėl, atrodytų, visai paprasto klausimo, jaučiasi esąs auka.
Net menkiausios smulkmenos jį sudirgina, išveda iš pusiausvyros. “Perdegusysis” pradeda ieškoti būdų, kaip taupyti emocijas. Jis po darbo stengiasi pabūti vienas, bendrauja tik su tais, su kuriais neišvengiamai būtina. Kyla noras nesirodyti ten, kur daug žmonių, nesinaudoti viešuoju transportu, neatsiliepti į telefono skambučius.
Kartais žmogus pradeda menkinti save arba kolegas, atsiranda nevisavertiškumo jausmas arba cinizmas. Šie jausmai gali peraugti į pyktį ir net agresiją. Psichiškai išsekusieji mato, kad toks elgesys atneša nuostolių jiems patiems, bet niekaip nepajėgia suvaldyti savo emocijų ir išplūsta bendradarbį ar klientą. Ilgainiui krinta darbingumas, nors žmogus iš įpratimo dirba tą patį darbą, bet tampa abejingas viskam.
Organizmas nustoja priešintis
Perdegimo sindromu dažniausia suserga žmonės, kurių profesija reikalauja rūpintis kitais, – socialinės sferos darbuotojai, pedagogai, medikai, psichologai, ugniagesiai gelbėtojai ir kt. Šis sindromas gresia ir darbe daug bendraujantiesiems – kasininkams, pardavėjams, vadybininkams, operatoriams ir kt.
Besikreipiantieji į tų profesijų atstovus nori būti įdėmiai išklausyti, suprasti, trokšta, kad jiems būtų pagelbėta. Iš tokių žmonių reikalaujama geranoriškumo, jautrumo, kantrumo. Tie, kurie prašo pagalbos, kuriuos reikia mokyti ar aptarnauti, dažnai būna nekantrūs, nervingi, ne visada geranoriški. Specialistas neturi nusižengti savo profesiniams reikalavimams, jo pareiga – išmokyti, pagelbėti, aptarnauti. Kad ir toks klientas būtų. Ilgainiui darbuotojas tarsi išnaudoja savo teigiamų jausmų resursą, jo organizmas pasidaro nebeatsparus ir nustoja priešintis stresams, tada ir “perdegama”.
Negalima teigti, kad visi, kurių profesija reikalauja rūpintis kitais, anksčiau ar vėliau susirgs perdegimo sindromu. Tai lemia žmogaus asmeninės savybės. Sirgti labiau linkę nemokantieji planuoti savo darbo dienos, nenorintieji kelti kvalifikacijos, pasiliekantieji pasyvūs net ir esant sudėtingai situacijai. Paprastai tokie nemoka savimi pasirūpinti, o ir nenori to daryti, vengia kreiptis į kolegas pagalbos, bijo priimti atsakingus sprendimus. Tokie žmonės dažniausiai nervingi, turi nevisavertiškumo jausmą, yra konfliktiški.
Perdegimo sindromas gresia ir tiems, kurie taip pasineria į darbą, kad asmeninis gyvenimas tampa nebesvarbus. Jie nori idealiai viską padaryti, mano, kad to niekas kitas nesugebės. Tiems žmonėms itin svarbi kolegų nuomonė, jų įvertinimas. Jie teigiamų emocijų randa tik dirbdami savo darbą. Tokie darboholikai dažnai praranda ryšius su giminėmis, draugais. Daugeliui, be žmonos ar vyro, nėra su kuo nuoširdžiai pasikalbėti.
Virusas ir profilaktika
Kad ir keista, perdegimo sindromas yra užkrečiamas. “Virusas” įsiskverbia į darbo kolektyvą ir jame įsivyrauja įtampa, dirglumas. Reikalaujama bet kokiomis sąlygomis gerai atlikti darbą. Visus viršininko nurodymus, kad ir kokie absurdiški jie būtų, tokios įstaigos darbuotojai turi vykdyti. Jei taip yra, aišku, kad perdegimo sindromu susirgo pats vadovas. Jis, būdamas ir fiziškai, ir emocionaliai, ir psichiškai išsekęs, nebegali priimti efektyvių sprendimų, nebepajėgus rūpintis savo pavaldiniais. Į “perdegėlių” kolektyvą atėjęs naujas darbuotojas norom nenorom “užsikrečia” tokiu darbo stiliumi ir ritmu. Taip “perdegimas” gali tapti nesibaigiančiu ciklu. Jei žmogus patenka į jį, labai sunku būna išsivaduoti – pajusti tikrą darbo ir asmeninio gyvenimo džiaugsmą.
Emocinio perdegimo profilaktika prasideda nuo mokėjimo suvokti problemą ir padėti sau. Dirbant su žmonėmis reikia turėti specialų psichologinį pasirengimą. Vakaruose tokio neturinčiųjų niekas nepriims dirbti. Be to, būtina kartkartėmis apsilankyti pas psichologą – šios sistemos darbuotojai, norintys efektyviai dirbti ir nepervargti, be profesionalios pagalbos neišsivers.
Praktinės rekomendacijos
Pirmiausia reikia nuoširdžiai sau atsakyti, ar pasirengęs emociniam išsekimui, kad tik būtų patenkinti bendradarbiai ir administracija. Jei ne, reikia paisyti savo gyvenimo ritmo. Pusryčiaukite tada, kai jums patogu, išsiruoškite į darbą neskubėdami, geriausia eiti pėsčiomis ir tuo maršrutu, kuris jums patinka. Pabandykite tai padaryti, jei patiks, esant galimybėms, visada taip elkitės. Savo darbą planuokite taip, kad būtų laiko ir pietauti, ir pailsėti. Mokykitės atskirti savo ir kitų problemas.
“Perdegę” žmonės linkę ant savo pečių užsikrauti ir kitų rūpesčius. Dažnai taip yra, kai nemokama atskirti, kur yra mano, o kur – svetimo. Tokiems žmonėms rekomenduotina savęs paklausti: “Kieno darbą aš dabar dirbu – savo ar kito? Ar tuo aš turiu rūpintis? Ar galiu vienas susitvarkyti, ar turiu paprašyti bendradarbių pagalbos?” Prieš imdamiesi darbo, būtinai žinokite, kas įeina į jūsų pareigas, o ko neprivalote daryti.
Gerbkite žmogaus teisę spręsti savo problemą taip, kaip jam tai atrodo geriausia. Taip pat žinokite, kad jūs nesate atsakingi už kolegų rūpesčius. Jeigu jums impulsyviai kilo mintis padėti bendradarbiui ir užsikrauti jo rūpesčius, pamąstykite: “Ar man užteks jėgų? Ar visą laiką padėdamas kitiems neskriaudžiu savęs, o gal manimi pasinaudojo? Ar galiu ir sau skirti tiek dėmesio, kiek jo atiduodu kitiems?”
Kaip padėti
Žmogus, susirgęs perdegimo sindromu, dažnai pats nesuvokia, kas su juo darosi. Juk retai kuris sugeba į save pažvelgti tarsi iš šalies ir pamatyti visus trūkumus. Perdegimo sindromą pirmiausia pastebi bendradarbiai. Būtent jie turi suprasti, kad tokiam žmogui reikalinga parama ir supratimas. Nesutarimai, pyktis, kaltinimai gali tik įpilti alyvos į ugnį.
Pačiam “perdegėliui” būtina kreiptis pagalbos į psichologą. Tik patyręs specialistas gali adekvačiai suvokti situaciją ir atrasti efektyviausių būdų, kaip emociškai išsekusiam žmogui padėti. Jei nėra galimybės gauti kvalifikuotą pagalbą, kamuojamasis perdegimo sindromo turėtų pasikalbėti su tuo bendradarbiu, kuriam jaučia pagarbą.
Tačiau jei niekas nepadeda, žmogui būtina suvokti, kokią vietą jo gyvenime užima tas darbas, kurį jis dabar dirba. Ar jis nori ir toliau kankintis iki tol, kol visiškai išseks, prasidės depresija, užpuls įvairios ligos. Galbūt geriau pasikalbėti su įstaigos vadovu ir paprašyti kitos veiklos, galbūt reikia susirasti kitą darbą. Būtina pamąstyti ir apie tai, ar ne per daug jėgų jis atiduoda savo veiklai, ar tinkamai pailsi. Nuoširdūs atsakymai į tuos klausimus – pirmas, bet svarbiausias žingsnis savo sveikatos link.
Parengė L.Žukaitė
