Aštrūs prieskoniai ir prieskoniniai žalumynai gerina
virškinimą, naikina ligas sukeliančias bakterijas, pagerina kepenų ir tulžies
pūslės veiklą. Vadinasi, tie, kurie mėgsta aštrius valgius, neserga virškinamojo
trakto ligomis. Ar iš tiesų taip? Ar aštrus maistas naudingas sveikatai?
Specialistų ginčai
Tradicinė medicina nerekomenduoja valgyti aštraus maisto, ypač tiems, kurie serga cholecistitu, gastritu, opalige, įvairiomis kasos ligomis. Nuo įvairių aštrių prieskonių ligonių savijauta pablogėja. Jei nesilaikoma dietos, liga paūmėja, juntamas skausmas. Sergantieji tai patys žino, nereikia nei gydytojų rekomendacijų. Tačiau būna ir kitokia situacija: žmogus serga, bet jo organizmas į aštrų maistą nereaguoja, pažeidus dietos reikalavimus ligonis blogiau nepasijunta. Ir čia gydytojų nuomonė išsiskiria. Vieni tvirtina, kad aštrus maistas vis vien yra kenksmingas ir tokio nereikėtų valgyti, kiti tikina: jei liga nepaūmėja, žmogus jaučiasi gerai, nieko blogo, kad į maistą pridės daugiau prieskonių. Kai kurių Europos šalių gastroenterologai ligoniams nebeskiria dietos: žmogus pats pagal savijautą žino, ką jam geriausia valgyti.
Taigi, ar aštrūs patiekalai kenkia sveikatai, vienaip ar kitaip negalima atsakyti. Netgi mokslo korifėjai kol kas nėra vieningos nuomonės. Ir vis dėlto daugelis gydytojų pataria nepiktnaudžiauti aštriais patiekalais, visą laiką tokiu valgiu nesimaitinti.
Įpročio galia
Prie aštrių valgių greit įprantama. Jei tėvai į maistą deda daug prieskonių, juos pamėgsta ir vaikai.
Kai kurių šalių virtuvėje vartojami įvairūs prieskoniai, ir dažniausiai aštrūs. Visų pirma – pipirai. Kam teko valgyti meksikietiškų, indoneziškų patiekalų, tie gali patvirtinti, kad taip yra. Ir tų šalių gyventojai tokį maistą valgo kasdien. Atrodytų, toks deginantis skonis labai kenkia sveikatai, bet taip nėra. Skrandžio ligomis Meksikoje sergama ne kiek ne dažniau nei Europoje. Tas pats pasakytina ir apie Azijos šalis. Jose ypač mėgstamos įvairios aštriosios paprikos ir pipirai. Indijoje netgi buvo atlikti tyrimai. Nustatyta, kad skrandžio gleivinė pakinta tik tada, jei žmogus per dieną suvalgo 15 g karčiųjų pipirų. Tikriausiai ne vienas iš mūsų tiek tų prieskonių neberia į maistą, todėl ir grėsmės mums dėl to neturi kilti.
Tačiau yra vienas “bet”. Esmė ta, kad tų tyrimų nepatvirtino oficialioji medicina. Kad būtų galima tvirtai pasakyti: “Pipirai nekenkia sveikatai”, reikia ne vieno, o šimtų tyrimų. Bet tokių kol kas nėra. Todėl kasdien šių aštrių prieskonių geriau nevartoti. Žmogus gali būti linkęs sirgti skrandžio, žarnyno ar tulžies pūslės ligomis ir jei daug vartos pipirų, anksčiau ar vėliau sveikata gali sušlubuoti. Nereikia pamiršti, kad aštriai valgydamas žmogus daugiau prakaituoja, o dėl kai kurių produktų prakaitas įgauna specifinį kvapą. Vienas iš tokių yra pipirai.
Kas per daug – nesveika
Kodėl įprantama valgį skaninti pipirais? Vieni sako, kad šie prieskoniai skatina išsiskirti endorfinus, vadinamuosius laimės hormonus. Žmogus būna patenkintas, linksmas. Tai – savotiški narkotikai ir prie jų įprantama. Tada norisi, kad maistas stimuliuotų.
O gal yra kur kas paprasčiau. Juk visi pajuto, kad pagardintas pipirais valgis skanesnis. Šie prieskoniai tarsi paryškina patiekalų skonį. Bet vietoj jų galima vartoti įvairių, ne tokių aštrių prieskonių rinkinį – tokių maisto pagardų yra pirkti, jų galima susidžiovinti patiems iš savo krašto augalų. Tai – viena išeitis. Tačiau galima pamažu atprasti nuo aštraus maisto – kaskart vis mažiau dėti prieskonių. Yra ir trečias variantas – pradėti vartoti baltuosius pipirus. Jie nėra tokie aitrūs, nors tai tie patys pipirai, tik be viršutinio apvalkalo. Todėl nekenkia skrandžio gleivinei.
Žinoma, kad aštrus maistas padeda nugalėti peršalimo ligas. Ypač tinka kario prieskoniai, nes į jų sudėtį įeina česnakai, aitriosios paprikos, svogūnai, imbierai, turtingi oksidantų. Be to, aitrioji paprika turi daug vitamino C. Imbieras pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, o česnakai – antiseptinėmis. Be to, imbieras skatina prakaitavimą. Šviežio imbiero arbata ypač tinka pagyvenusiems žmonėms, nes tonizuoja, šalina toksinus. Imunitetui sustiprinti vartojamas imbiero ir česnako mišinys – imbierą sutarkuoti ir sumaišyti su skiltele česnako.
Sergant skrandžio ir žarnyno ligomis nepatartina vartoti garstyčių. Jos sudirgina skrandį, apsunkina kepenų veiklą, nes turi riebalų, kuriuos reikia suskaidyti. Taip pat reikėtų atsisakyti marinuotų daržovių. Maistą paskaninti galima kmynais, krapais, bet tik tada, jei tie prieskoniai nesukelia šalutinio poveikio.
Obuolių actas gydo nuo visų ligų?
Apie obuolių actą kalbama kaip apie panacėją. Jis iš tiesų yra efektyvus gydantis kai kuriuos negalavimus, bet negalima acto vartoti, jei skrandyje yra žaizdų. Juk viena iš priežasčių žaizdoms atsirasti yra padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, o actas tik sustiprins jų “agresyvumą”. Kai sergama gastritu ir skrandžio sulčių rūgštingumas yra mažas, obuolių actas tinka.
Jis naudingas tiems, kurių skrandis sveikas. Obuolių actas stimuliuoja žarnyno veiklą ir yra viena iš priemonių nuo vidurių užkietėjimo. Rytais naudinga išgerti šalto vandens, į kurį įpiltas šaukštelis obuolių acto, stiklinę. Be to, šis gėrimas teigiamai veikia figūrą, tad įeina į daugelį dietų, kai norima atsikratyti antsvorio. Ruošiant įvairias daržovių salotas galima vietoj grietinės ar majonezo įpilti šlakelį obuolių acto. Suvalgius tokių salotų ne tik greičiau sudeginami riebalai, bet ir sumažėja arterinis kraujo spaudimas. Tai tapo žinoma palyginti neseniai, kai australų mokslininkai atliko keletą tyrimų. Paaiškėjo, kad įvairių vaisių actas gali sumažinti cholesterolio kiekį. Vadinasi, jis nesikaups ant kraujagyslių sienelių, taigi spaudimas nedidės. Šis tyrimas sulaukė didelio susidomėjimo visame pasaulyje. Japonai, o jie itin rūpinasi savo sveikata, pradėjo litrais pirkti obuolių, vynuogių, vyšnių actą. Tekančios saulės šalies didžiuosiuose prekybos centruose parduodamas jau atskiestas reikiamomis proporcijomis actas ir jį galima vartoti iš karto.
Tačiau geriausia neeksperimentuoti su savimi, o prieš imantis kokių nors priemonių pasitarti su gydytoju, atlikti sveikatos tyrimus.
L.Žukaitė
