Griežtas, kuklus, taupiai ir atsakingai renkantis žodžius
veterinarijos gydytojas K.Paltarokas tą kartą, kai “Sekundė” jo teklausė
nuomonės apie chirurgiškai pagražinamus namų augintinius, vilčių, kad kada nors
taps atskiro rašinio herojumi, nesuteikė. Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro
praleidžiantis savo veterinarijos klinikoje, kur nuolat būriuojasi dėl savo
augintinių sveikatos sunerimę žmonės, daktaras tvirtino neturintis ilgiems pokalbiams laiko – darbas darbą veja.
K.Paltaroko skambutis nieko gero nežadėjo – veterinaras išsakė pastabas dėl rašinyje įsivėlusio netikslumo. Matyt, likimui reikia dėkoti, kad taip atsitiko, – susėdus aiškintis, žinomo veterinarijos specialisto veidas šviesėjo, jį nušvietė šypsena. Nejučia pokalbis pakrypo apie pono Kazimiero pomėgius, įdomiausius jo gyvenimo momentus, egzotiškus pacientus. Veterinaras papirko nuoširdumu, erudicija ir nesuvaidinta meile savo profesijai bei sportui.
Akademijoje apie šunis, kates nemokė
Iki armijos K.Paltarokas dirbo agronomu. “Daug kam buvau kaip rakštis. Kolūkyje masiškai krito veršiai. Man pavyko įrodyti, jog to priežastis – chemikalais persotinti pašarai. Neįtikau valdžiai. Jie mieliau kaltę būtų suvertę veterinarams”,- apie savo jaunystę prakalbo daktaras. Vėliau miesto vyriausiuoju veterinarijos gydytoju dirbęs ponas Kazimieras juokėsi, jog ir tada dėl savo tiesių, bet teisingų pasakymų irgi turėjo bėdų. “Esu linkęs viską išsiaiškinti iki galo, prisikasti iki teisybės”,- taip save apibūdino pašnekovas.
“Aš jums pasakysiu tik vieną frazę: akademijoje nesimokiau apie šunis, kates ir ožkas. Buvo gal pora valandų susipažinti su anatomijos skirtumais, išmokti atskirti katę nuo šuns, ožką nuo avies. Viskas”,- apie savo privačios veterinarijos praktikos pradžią atvirai kalbėjo ponas Kazimieras. Jo kabinete – krūvos literatūros įvairiomis kalbomis, nes viską, ką jis šiandien žino, moka, teko mokytis iš naujo.
“Perskaičiau begalę knygų, specialios literatūros. Kasmet vykstu į tarptautinius veterinarų kongresus”,- apie savo profesionalumo ir kompetencijos paslaptis kalbėjo K.Paltarokas. Iš paskutinio kongreso Maskvoje veterinaras taip pat negrįžo tuščiomis – gausią jo biblioteką vėl papildė naujausia literatūra apie veterinarijos mokslo subtilybes. “Lietuvoje literatūros nėra. Pavyzdžiui, žiurkei teko daryti narkozę. Bandau pagal katę. Turėjo suveikti. Žiurkė nemiega. Pabandau dvigubą dozę – nieko. Keturis kartus viršijau dozę – tik tada užmigo normaliai. Kai iš Maskvos parsivežtoje knygoje perskaičiau viską apie žiurkes – tiksliai, – šiems padarėliams reikalinga keturis kartus didesnė dozė. Šito akademijoje nemokė, viską tenka išspręsti pačiam, tad mokytis tenka ir dar teks, kol dirbsiu šį darbą”,- įsitikinęs “Sekundės” pašnekovas. Jo nuomone, iš netobulėjančio ir naujovėmis nesidominčio specialisto nieko gero nebus. Jis turi gyventi savo darbu.
Keičiasi požiūris
K.Paltarokas veterinarijos klinikoje Nemuno g. gydo, konsultuoja, operuoja, atlieka tyrimus. Į jo rankas pakliuvę gyvūnai sulaukia profesionalios pagalbos, o šeimininkai – vertingų patarimų. “Prieš keletą metų, jei per dieną klinikoje apsilankydavo 30 ligonių, 25 iš jų – sergantys maru. Situacija buvo baisti. Apie tai, jog gyvūnus būtina skiepyti, pradėjau kalbėti per radiją, spaudą. Reikalai pajudėjo. Šiuo metu mažai kam kyla klausimas, ar augintinius verta skiepyti. Dabar esame paskiepiję per tūkstantį šunų ir apie du šimtus kačių”,- sakė K.Paltarokas. Veterinarą džiugina ir ryškiai besikeičiantis panevėžiečių požiūris į savo keturkojus draugus. “Vaizdas kitoks. Prieš 4-5 metus atsibodusį ir nebereikalingą šunį ar katę tiesiog išmesdavo lauk. Dabar likimo valiai paliktų gyvūnų sumažėjo.
Šeimininkai, užuot atsikratę augintinio tarsi kokio pasenusio baldo, prašo jį užmigdyti arba atiduoda jį į “Specialaus autotransporto” bendrovę, kur aš kartą per savaitę važiuoju atlikti eutanazijos procedūros”,- pasakojo daktaras. Buvęs mylimas, branginamas ir dėl tik šeimininkui žinomų priežasčių tapęs našta gyvūnas bent jau nesikankina. Nors eutanazija nėra pigi – pagal valstybinius įkainius užmigdyti katę kainuoja 20 litų, o šunį – priklausomai nuo jo svorio. Žmonės, pasiryžę atsisveikinti su buvusiais numylėtiniais, nepagaili kelių dešimčių litų. “Ši procedūra nėra kankinama. Suleidus specialių vaistų gyvūnas užgęsta ramiai, be jokio skausmo, tarsi užmiega, tik šį kartą – jau amžinu miegu”,- apie ne itin malonią, tačiau kartais neišvengiamą procedūrą kalbėjo K.Paltarokas.
Kainos įkandamos
Jis nemano, jog gyvūnų gydymas – itin brangus malonumas. “Įstatymų patvirtinti įkainiai, kurie turi įsigalioti įvedant eurą, dideli. Aš vadovaujausi įkainiais, kurie tesiekia dešimtą dalį to, kas reikalaujama”,- tvirtino pašnekovas. Jei pagal įstatymą žaizdų siuvimas įkainojamas iki 700 litų, K.Paltarokas už šią paslaugą, priklausomai nuo sudėtingumo, ima iki 100 litų. “Mes negalime vadovautis įstatymų numatytu kainoraščiu, nes žmonės yra nemokūs. Didmiesčių veterinarijos klinikose jau imama už gyvūnų gydymą tiek, kiek leidžia įstatymas. Pėdos, vieno piršto lūžis – iki 400 litų. Iš ko tokius pinigus mūsų mieste paimsi?”,- retoriškai klausė daktaras. Jis savo klinikoje matomoje vietoje pakabino paslaugų kainoraštį, kad atėjusieji galėtų iš karto susipažinti ir nuspręsti, ar gali sau leisti gydyti savo augintinį. Ponas Kazimieras užtikrino, jog ginčų dėl kainų paprastai nekyla. “Vaistai pabrango jau keletą kartų. Analginas – 3 kartus, kiti – dvigubai. Per pusantro mėnesio kainos kilo tris kartus. Plius visi mokesčiai, nes nesame PVM mokėtojai. Turiu viską suskaičiuoti taip, kad vaistas neduotų nuostolio, apie pelną aš nebekalbu”,- sakė veterinaras.
Šeimininkams trūksta žinių
Nors didžiąją K.Paltaroko pacientų dalį sudaro šunys ir katės, jo klinikoje nereti svečiai ir egzotiški, reti gyvūnėliai. “Prieš keletą dienų teko padėti kanarėlei. Jai į kojytę įaugo metalinis žiedas”,- pasakojo veterinaras. Specialisto pagalbos tankiai prireikia vėžliukams. “Juos namuose laikantys žmonės ne visada žino, jog vėžlio negalima paleisti ant žemės. Daug kam atrodo – kas čia tokio, tegul padarėlis vaikštinėja sau po kambarius, tačiau toks požiūris – vėžliukų sveikatos sutrikimų pagrindinė priežastis”,- teigė pašnekovas. Kas gi galėtų pamanyti, jog nuo ropinėjimo dulkinais kilimais vėžliui užsikiša nosis. “Ateina sunerimę žmonės ir klausia: “Kodėl mano vėžliukas toks paliegęs?” Jis dūsta, nes dulkės jam užkiša nosytę. Šis padarėlis turi gyventi vivariume – jam vienam priklausančioje teritorijoje, turi turėti vandens. Didžiausia bėda, kad žmonės nemoka elgtis su įsigytais gyvūnais. Paaiškini – nebelieka problemų”,- sakė K.Paltarokas.
Užmigo ne iš karto
Pasak pašnekovo, savo darbo praktikoje jam ne kartą teko susidurti su nekasdieniškais atvejais, tad jis, kaip niekas kitas, puikiai žino, jog panevėžiečių namuose prieglobstį randa patys įvairiausi faunos egzemplioriai. Antai vieną vakarą suskambo veterinaro telefonas. Vaikiškas balselis kitame laido gale teiravosi, ar čia tikrai gyvūnėlių daktaras. Išgavęs patikinimą, jog kalbasi būtent su šios srities specialistu, vaikas išdėstė savo bėdą. “Mano tarakonas nustojo valgyti”,- guodėsi mažylis. “Paklausiau, kiek jų berniukas turi. Pasakė, jog augina keturis. Juos maitina batonu”,- šypsojosi neeilinę situaciją prisiminęs veterinaras. Vaikui tą kartą jis patarė tarakonus porą dienų palaikyti alkanus. Matyt, bado dieta padėjo, nes daugiau konsultacijų neprireikė.
K.Paltaroko veterinarijos klinikoje dažni svečiai – čiurliai. “Tai – labai įdomūs paukščiai. Jų gyvenimas vyksta skraidant. Čiurliai maitinasi, net apsivaisina skrisdami. Pašalini sužalotą sparnelį, bet vilties, kad paukštis išgyvens – beveik nėra”,- apie ne visada laimingai besibaigiančias istorijas kalbėjo ponas Kazimieras.
Gamtininkų centre dar ir dabar gyvena jo gydytas paukščių karalius – erelis. “Buvo šeštadienis. Jau nepamenu, kas jį pas mane atnešė. Buvau užsiėmęs su kitu ligoniu, tik išgirdau, kad atkeliavo įdomus pacientas. Nebuvo kada nė galvos ton pusėn pasukti. Vėliau žiūriu – prie kriauklės padėtas jaunas ereliukas”,- pasakojo veterinaras. Paukštis buvo įsipainiojęs į sintetinius siūlus, prisikamavęs. Teko išpainioti, sparnai lyg ir nesužaloti. K.Paltarokas paukščių karalių nuvežė į pamiškę, prieš tai jį parodęs anūkams. Ereliukas neskrido. “Matau, nieko nebus. Pagaus lapė, vėl parsivežiau atgal”,- sakė daktaras. Jo katilinėje erelis gyveno tris dienas, maitinosi veršienos, faršo gabalėliais. Antras bandymas erelį paleisti į laisvę vėl nepavyko – paukštis vis dar negalėjo paskristi. Tad nebeliko nieko kito, kaip taurųjį paukštį apgyvendinti Gamtininkų centre, kur jis laimingai gyvena iki šiol, tiesa, skristi taip ir negali. Nors centras turi savo daktariuką Aiskaudą, K.Paltarokas neatsisako padėti ir ten gyvenantiems gyvūnėliams – neseniai gydė ten auginamą vanagiuką. Prieš keletą metų jam teko operuoti į Panevėžį atvažiavusio cirko kupranugarį – kažin kas jam išdūrė akį. Sudėtingiausia, kaip dabar pamena daktaras, buvo nustatyti, kokio kiekio vaistų reikia, kad užmigdytų didelį gyvūną. Po kelių bandymų pacientą paveikė narkozė. Operacija buvo sėkminga. Veterinaras kitą dieną stebėjo savo paciento pasirodymą cirko arenoje. “Apmaudu, kad jis neteko akies, per programą atrodė piktas, bet aš padariau ką galėjau, kad palengvinčiau cirko artisto dalią”,- teigė ponas Kazimieras.
Dėl konkurentų nesuka galvos
K.Paltarokas tikino, jog konkurencijos nejaučiąs – žmonės renkasi, kur jiems geriau. Jis neslėpė, apmaudu būna tuomet, kai sergantį augintinį atnešęs žmogus pasako, jog čia atėjo jau apsilankęs pas kitus veterinarus, kurie nepadėjo jo gyvūnui. “Vadinasi, aš – paskutinis, pas kitus geriau. Aš esu blogesnis, jeigu tu pas mane atėjai paskutinėje vietoje, genamas nevilties”,- jautė kartėlį daktaras. Jis darbui ir profesijai atiduoda visą save – net ir operacinį stalą pats susikonstravo. “Apsilankęs kolega skeptiškai įvertino įrenginį, progai pasitaikius apžiūrėsiu jo stalą – kuo jau geresnis”,- šypsojosi veterinaras.
Anksčiau telefono dieną naktį neišjungdavęs veterinaras dabar 23 valandą leidžia sau tai padaryti. “Skambina pusę trijų nakties, keletą kartų per naktį, bet ne dėl gydymo. Konsultuojasi: ką daryti, jei šuniui pradėjo koją traukti. Iš visų naktimis besikonsultuojančiųjų tik vienas iš ryto atvažiavo atsiprašyti”,- sakė ponas Kazimieras. Visą dieną įtemptai dirbantį veterinarą naktiniai skambučiai palikdavo be miego ir poilsio. “Jei ištiko bėda, dirbu po darbo valandų, kada tik prireikia mano pagalbos, tačiau naktinių konsultacijų neteikiu”,- tvirtai nusprendė K.Paltarokas.
Įspūdinga kolekcija
Kad ir kaip būtų užsiėmęs, veterinaras dalį savo brangaus laiko skiria sportui. Darbo kabinete – įspūdinga apdovanojimų kolekcija, jos K.Paltarokui galėtų pavydėti ne vienas sportininkas. “Taurės, medaliai – gauti už laimėjimus dvipūdės kilnojimo varžybose”,- paaiškino pašnekovas. Su šia sporto šaka daktaras draugauja jau seniai. Paskutinis garbingas laimėjimas – 2-oji vieta Pasaulinėse veteranų svarsčių kilnojimo važybose. Iki aukščiausiojo laiptelio trūko labai nedaug, tačiau poną Kazimierą nuvylė ne jo paties fizinės galimybės – koją pakišo kolega iš Ukrainos. Šiose varžybose, kaip ir kitur sporte, yra savų povandeninių srovių. Prieš penkiolika metų ne kas kitas, o K.Paltarokas tapo TSRS dvipūdės rovimo rekordininku – ją išrovė 202 kartus. Jis 10 kartų tapo Lietuvos svarsčių kilnojimo rekordininku, 28 kartus tapęs Tarybų Sąjungos svarsčių kilnojimo čempionu, ne kartą laimėjęs antrą ar trečiąją vietas pasaulio čempionatuose. Veterinaras tvirtai tiki, jog jo apdovanojimų kolekciją tikrai papildys ir pasaulio čempionato aukso medalis.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
Iš asm. K.Paltaroko alb. K.Paltarokas savo pacientams atiduoda visas jėgas, žinias ir laiką.
