Sportu besidominčios merginos neretai renkasi krepšinį,
rankinį, lengvąją atletiką, bet kai kurias žavi vyriškomis vadinamos sporto
šakos. Panevėžietės Skaistė Marcinkevičiūtė ir Dilmantė Taučkėlaitė, prieš
keletą metų nusprendusios lankyti dziudo treniruotes, dabar džiaugiasi galėdamos
siekti puikių rezultatų. Dmitrovo mieste Rusijoje tarptautinėse 15-os NVS ir
Baltijos šalių jaunimo žaidynėse merginos gynė Panevėžio garbę. Lietuvos jaunimo
dziudo rinktinėje iki 20 metų žaidžiančiai S.Marcinkevičiūtei pavyko Rusijoje
nurungti Latvijos, Kazachstano, Gruzijos ir Moldovos konkurentes ir laimėti prizinę vietą.
Ne vien vyrų užsiėmimas
Prieš septynerius metus dziudo susidomėjusi S.Marcinkevičiūtė tikino, kad ją stebino naujas užsiėmimas. Pamačiusi, kad gali puikiai pasirodyti, mergina pasiliko treniruotis. “Daugelis sako, kad ši sporto šaka traukia tik vaikinus, bet tai – netiesa. Esu lankiusi krepšinį, tačiau kai klasės draugas pasiūlė ateiti į dziudo treniruotę, labai susižavėjau šia mintimi ir dabar jau keletą metų esu šio sporto aistruolė. Jeigu praleidžiu nors vieną treniruotę, mane graužia sąžinė, juk kolektyvas geras, sportuoti įdomu, tad norisi kasdien lankytis klube”, – sakė Skaistė.
D.Taučkėlaitė neslepia, kad iš Japonijos atkeliavusi sporto šaka ją sužavėjo prieš 12 metų. “Prisimenu, kai atėjau į pirmąją treniruotę, reikėjo atlikti apšilimo pratimus, o paskui mane pastatė su porininku, kad išmokčiau pagrindinių judesių. Nors buvau maža, bet patiko užsiėmimas, jį dabar vadinu “meniniu mušimu”, – juokėsi daugiau nei dešimtmetį dziudo užsiėmimus lankanti Dilmantė. Mergina įsitikinusi, kad kitos sporto šakos yra nuobodžios. Anksčiau lankiusi baseiną Dilmantė tikra, kad kol kas nenorėtų šio sporto keisti į jokį kitą užsiėmimą.
Merginos tvirtino, kad joms itin patinka aplinkinių reakcija, kai jie sužino, jog kalbasi su dziudo meistrėmis. “Kadangi noro treniruotis yra, o ir šis sportas turi savų privalumų, tai mėgstame pasigirti, kuo užsiimame. Dažniausiai aplinkiniai stebisi, kad susižavėjome dziudo, bet kas mus geriau pažįsta, palaiko mūsų norą sportuoti”, – sakė S.Marcinkevičiūtė.
D.Taučkėlaitė pripažino, kad aplinkiniai dažnai stebisi, kai ji pasako, jog daug metų lanko dziudo treniruotes. “Juokingiausia, kai sužinoję ką veikiu aplinkiniai sako, kad nepavydi mano antrajai pusei. Tai mane pralinksmina”, – pasakojo Dilmantė.
Bijo traumų ir pralaimėjimų
Dziudo yra vienas iš užsiėmimų, per kuriuos ne visada pavyksta išvengti traumų. Ilgą laiką besitreniruojančios merginos neslepia, kad krisdamos susižaloja, bet stengiasi negalvoti apie galimas pasekmes ir sportuoja dar intensyviau. D.Taučkėlaitė prisiminė, kad kartą atliekant veiksmą buvo pasitempusi kaklą, o S.Marcinkevičiūtė neslepia, jog buvo skaudžiai užsigavusi nugarą.
“Vienas iš nemalonesnių prisiminimų yra varžybos Vokietijoje. Tada priešininkė man buvo užspaudusi arteriją ir nepamenu, ar užmigau, ar netekau sąmonės. Pamenu tik tai, kad atsigavau pajutusi, kaip mane purto. Jaučiausi siaubingai, galvoje ūžė, tačiau ten buvo profesionalūs medicinos darbuotojai, jie man padėjo ir greitai atgavau pusiausvyrą”, – prisiminė D.Taučkėlaitė.
Merginos įsitikinusios, kad traumų galima išvengti ir sąžiningai atlikus apšilimo pratimus, ir susikaupus kovai. “Kadangi treniruojamės penkias dienas per savaitę ir vienas užsiėmimas trunka apie dvi valandas, tad jau puikiai žinome, ką reikia daryti, norint gerai pasijusti ir išvengti sumušimų ar patempimų. Stengiamės prieš treniruotę ar varžybas nevalgyti, tinkamai joms pasirengti ir galvoti apie pergalę”, – sakė S.Marcinkevičiūtė. Mergina įsitikinusi, kad kiekviena treniruotė jai – tarsi valgis: žino, kad reikia, tad neužmiršta.
Dilmantė taip pat pritarė, kad nuotaika lemia itin daug. Jeigu eini nusiteikusi pralaimėti, tad taip ir nutiks. “Kai vykome į varžybas Rusijoje, labai bijojau, kad galiu pralaimėti. Deja, man trūko pasitikėjimo savimi, vengiau atlikti sudėtingesnius veiksmus, nukristi, tad ir pralaimėjau. Iš tiesų labai norėjau laimėti, bet nekaltinu savęs, nes prieš varžybas daugiau laiko skyriau mokslams ir praleidau nemažai treniruočių, – apie pasirengimą kalbėjo D.Taučkėlaitė. – Kadangi mokiausi dvyliktoje klasėje, tad teko laikyti egzaminus ir mėnesį prieš varžybas treniravausi vos keletą kartų. Deja, už egzaminus gavau ne pačius geriausius pažymius, o ir varžybas pralaimėjau”.
Mergina neslepia, kad kartais pagalvoja apie ateitį ir dažnai jai kyla dilema, kas svarbiau – mokslai ar sportas. Dilmantei geriau sekasi realiniai mokslai, tad ji svajoja tapti vadybininke. Jei reikėtų pasirinkti, kas svarbiau: sportas ar specialybė, pasirinktų pastarąją. S.Marcinkevičiūtė tikino, kad nepritaria tokiam draugės sprendimui, nes sportas yra įdomesnis. “Kadangi iš manęs mokslininkės nebus, tad mieliau sportuočiau, nei kiekvieną dieną rengčiau pamokas”, – sakė Skaistė.
Būna ir juokingų situacijų
Ne vienerius metus varžybose dalyvaujančios merginos prisimena, kad per pirmus pasirodymus būdavo ir juokingų situacijų. “Dziudistėmis” vadinamos Skaistė ir Dilmantė, prisiminusios kai kurias situacijas, vis dar juokiasi iš savo nesupratingumo. D.Taučkėlaitė prisiminė, kaip per vienas varžybas sumaišė savo ir sesers kovą.
“Vienose iš pirmųjų varžybų turėjau kautis svorio kategorijoje iki 25 kilogramų. Šiose varžybose dalyvavo ir sesuo, kuri priklausė 32 kilogramų kategorijai. Išgirdusi, kad pakvietė kovoti Taučkėlaitę, nuėjau rungtis ir laimėjau, tačiau įdomiausia tai, kad koviausi su daug stipresne priešininke, su ja turėjo kovoti mano sesuo”, – prisiminusi juokingą situaciją šypsojosi Dilmantė.
D.Taučkėlaitė “Sekundei” sakė, kad būna įvairių nutikimų ir kovojant su naujokais, tačiau tokios varžybos gali baigtis ir pralaimėjimu. Nemėgstanti kitiems nusileisti Dilmantė išgyvena, jeigu pralaimi nors vieną kovą, nes jai svarbiausia būti pirmai. “Jei iškovoju pirmąją vietą, būna smagu, tačiau jeigu pamatau, kad nebūsiu prizininkė, geriau per daug nesistengti. Daugiausia nerimo kelia kovos su neseniai dziudo susidomėjusiomis merginomis. Nors jos patiria nemažai traumų, bet viena iš jų stipriųjų pusių ta, kad niekada negali žinoti, ko iš jų galima tikėtis”, – prisipažino Dilmantė.
Dažnai tarptautinėse varžybose dalyvaujančioms “dziudistėms” patinka užmegzti naujas pažintis su kitų šalių ar miestų sportininkais. S.Marcinkevičiūtė prisipažino, kad ją itin žavi gruzinai. “Šios šalies atstovai labai draugiški ir man patiko su jais bendrauti. Tiesa, kol kas neskiriame labai daug dėmesio vaikinams, esame jaunos ir nėra kur skubėti, tad mėgaujamės tik gražiomis pažintimis ir maloniu bendravimu”, – sakė Skaistė.
Kartu sportuojanti Dilmantė pritarė, kad pažintys kol kas nėra esminis dalykas, nors merginos varžybose dažnai jaučiasi išskirtinėmis. “Galime tik pasidžiaugti, kad sulaukiame daug dėmesio. Mes net ir gatvėje jaučiamės kitokios nei eilinės panelės. Neturime žalingų įpročių, mums rūpi kiti tikslai, tad nesišlaistome gatvėmis ir todėl esame kitokios”, – savo užsiėmimu didžiavosi D.Taučkėlaitė.
Neringa Sirtautienė
tel. (8-655) 04728 neringa@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Skirtingose svorio kategorijose kovojančios “dziudistės” bijo patirti traumų ir pralaimėti.
