Praėjusį penktadienį po kelių mėnesių pertraukos iš
miesto į beveik išnykusį Panevėžio seniūnijos Juodlieknio kaimą vėl pradėjo
važinėti Autobusų parko sezoniniai maršrutiniai autobusai. Čia gyvenantiems ir
sodininkaujantiems žmonėms, žinoma, patinka laikinas susisiekimas su Paįstrio
gyvenviete ir miestu. Tačiau valdžios malonė jų vis tiek visiškai nepriartino
prie civilizacijos. Jau nuo vasario Juodlieknyje niekas nežiūri televizijos
laidų, negali įkrauti mobiliųjų telefonų, maisto nelaiko šaldytuvuose,
nesinaudoja lygintuvais ir kitais buities prietaisais – jau du mėnesiai nėra elektros.
Iš atokaus Juodlieknio kaimo beveik nieko nebelikę – čia galima surasti kelias, dar iš senų laikų užsilikusias tikrąsias kaimo trobas. Visi kiti statiniai – sodų bendrijų nameliai, kuriuose arba tik vasarą, arba ir nuolat gyvena žmonės. Tokia beveik tikra Juodlieknio kaimo gyventoja yra Antanina Kadžienė. Ji į sodų bendriją pavirtusiame kaime apsigyveno prieš šešerius metus – nusipirko namą ir trisdešimt arų žemės. Sodyba pirkta prieš dešimt metų.
Pieną šaldo leduose
Atšalus orams, ponia Antanina kaip reikiant prikūrena krosnį, todėl namuose būna šilta – kaip pirtyje. Šilumą padeda išlaikyti ant krosnies sudėtos šamotinės plytos. “Aš elektros energiją namui šildyti išnaudoju visu pajėgumu”, – sarkastiškai juokauja šiltai gyvenanti A.Kadžienė. Jau antras mėnuo moters namuose nėra elektros. Patyrusi kojų operaciją, turinti didelį kraujo spaudimą moteris džiaugiasi ilgesnėmis dienomis, nes galima kur kas vėliau vakare uždegti žvakę. A.Kadžienė nežiūri televizoriaus, stengiasi kuo greičiau suvalgyti maistą, nes šaldytuvas neveikia. Iš Paįstrio ūkininko perkamą pieną šaldo senelių ir prosenelių būdu: į žemę įkasė katilus su ledais ir juose laiko pieną. Paklausta, kurgi dingo elektros energija, Antanina Kadžienė atsako, kad ji ir jos kaimynai sulaukė kolektyvinės elektrikų bausmės. Pasak ponios Antaninos, ji name turi įsirengusi elektros apskaitos skaitiklį, už elektrą moka reguliariai. Tačiau girdėjusi, jog kažkas nemoka, kažkas elektrą lyg ir vagia. Elektrikai daug nesiaiškino ir visus paliko be šviesos.
Namo languose – grotos
A.Kadžienė Panevėžyje turi kooperatinį butą, kuriame dar ir dabar gyvena mieste dirbantis vyras Aleksandras, tačiau į miestą grįžti jinai jau niekada nebenorėtų. Nesvarbu, kad žiemą iš užpustyto kaimo beveik neįmanoma išbristi, kad neaišku, kiek laiko dar teks gyventi be elektros. Jai patinka taukais maitinti du tris kartus per dieną atskrendantį genį ir zyles. Ponia Antanina nebegali gyventi be bičių, kurias švelniai vadina bitutėmis. Šešios bičių šeimos paįvairina A.Kadžienės kasdienybę, gerinančios sveikatą medaus nešėjos – pagrindinis moters džiaugsmas. Ji gailisi, kodėl anksčiau nesugalvojo užsiimti bitininkyste. “Aš sau pasakiau – niekada, nė gramo medaus niekam neparduosiu, nes bičių sunkus darbas. Svarbu, kad visiems artimiesiems medaus užtektų – ir bus gerai”, – mėgėjiško bitininkavimo filosofiją išaiškina Antanina Kadžienė. Moters artimųjų pulkas nemažas – į sodybą Juodlieknio kaime vasarą susirenka dvylika žmonių.
A.Kadžienės namo languose įstatytos grotos. Jos čia buvo paliktos senųjų šeimininkų, kad būtų saugiau, ir naujieji neišėmė. Paklausta, ar nuošaliame, miškų apsuptame kaime jaučiasi saugiai, ponia Antanina atsako, kad šalia sodininkaujantys kaimynai jai grėsmės nekelia. Be to, aplink aptverta tvora, teritoriją naktį saugo palaidas šuo, o namus – du katinai. Ponia Antanina pasitiki ir Dievo pagalba. Prieš tikinčios moters namus stovi pakrypęs senas kryžius. Moteris sako, kad jis anksčiau buvęs aukštesnis ir gražesnis. Seną kryžių pakeis naujas, kurį pagal užsakymą jau daro vienas kryždirbys.
Į miestą – kiekvieną savaitę
Kol prieš porą mėnesių dar nebuvo išjungta elektra, A.Kadžienės kaimynai Nijolė ir Leonas Silickai į Panevėžį nusipirkti maisto produktų sau ir ėdalo katei bei šuniui važiuodavo rečiau. Dabar turi važinėti kiekvieną savaitę – maisto tenka pirkti ne po daug, nes neveikia šaldytuvas. Kai būdavo trumpesnės dienos, Silickai miegoti eidavo pusę septynių. Dvidešimt metų Juodlieknyje gyvenantys vyras ir žmona dabar džiaugiasi pailgėjusia diena. Leonas Silickas prisimena, kad elektra buvo išjungta vasario 25-ąją. Septyniasdešimt šešerių metų vyras pasipiktinęs Panevėžio elektros tinklų visiems kolektyviai paskirta bausme. Pasak jo, buvo tikrinami elektros skaitikliai ir turėjo būti aišku, kas už elektrą moka, o kas – ne. “Tegul išjungia tiems, kurie nemoka. Kodėl visiems kartu?” – klausė Leonas Silickas. Jie turi specialiai išvažiuoti iš savo sodybos, kad galėtų įkrauti mobilųjį telefoną. “Be telefono mes niekaip negalime. Esame jau nebejauni, ligoti, maža kas gali atsitikti”, – nuogąstavo neseniai operuotas L.Silickas.
Sodybą saugo ir nukankinto revoliucionieriaus dvasia?
Kitapus kelio pamiškėje esančioje sodyboje nuo praėjusių metų spalio vidurio gyvena jaunas vyras Algis Bručas. Jis čia įsikūrė kaip sodybos prižiūrėtojas. Pono Algio mama gyvena netoli esančiame Skaistgirių kaime, o jis pats dirba Paįstryje. Ponas Algis sodyboje nežada ilgiau užsibūti vis dėl tos pačios priežasties: joje taip pat nėra elektros. “Žadu greitai dingti iš čia”, – ryžtingai sako jaunuolis. A.Bručo saugomą sodybą pavasarį sunku pasiekti: aplinkui patvinusios pievos ir sodyba atrodo tarsi saloje. Kai A.Bručas išeina iš namų, ant durų pakabina spyną – ir viskas. Prie namų nėra jokių sarginių šunų. Ponas Algis įsitikinęs, kad jeigu kokie plėšikai norės įsibrauti – nepadės ir šunys.
Tuo buvo galima įsitikinti nuvažiavus pas kitoje miško pusėje gyvenančius Algio Bručo nurodytus kaimynus. Taip pat grotuotais langais namo priemenės durys buvo atlapos, po kiemą vaikščiojo vienas jokio balso nerodantis šuo, kitas, pririštas grandine prie būdos, tingiai žiūrėjo į kieme pasirodžiusius svetimus žmones. Iš namo niekas nesirodė. Jų šeimininkas tikriausiai pasitiki šioje sodyboje gimusio revoliucionieriaus dvasia. Apie tai, kad čia prieš šimtą aštuoniolika metų gimė buvusios Lietuvos komunistų partijos centro komiteto narys Andrius Brazdžionis, informuoja šalia kelio stovintis ąžuolinis koplytstulpis. Revoliucinė A.Brazdžionio karjera baigėsi liūdnai – sulaukęs trisdešimt ketverių, kaip teigia užrašas ant paminklo, buvo nukankintas Kauno kalėjime.
Almantas Šakys
tel. 511223, almantas@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Be elektros operaciją patyrusiam L.Silickui gyventi nelengva.
