Teisę į valstybinę pensiją septynis ir daugiau vaikų pagimdžiusios, išauginusios ir išauklėjusios dorais žmonėmis motinos įgijo šių metų pradžioje. Iki šiol tokias pensijas gavo tik dešimt ir daugiau vaikų išauginusiosios.
Valstybinės pensijos yra skiriamos už ypatingus nuopelnus Lietuvai. Todėl viena iš pagrindinių sąlygų buvo ta, kad į jas pretenduojančios motinos savo vaikus būtų gerai išauklėjusios. Antrojo laipsnio valstybinė pensija, kurią gaus septynis ir daugiau vaikų pagimdžiusios ir gerai išauklėjusios motinos, yra 276 litai. Jos mokamos nepaisant, ar daugiavaikė motina gauna kitas socialinio draudimo išmokas – senatvės, invalidumo, našlių pensiją.
Panevėžietės motinos, kurioms jau paskirtos tokios pensijos, “Sekundei” sakė, jog paslapties, kaip išauginti šitiek vaikų, kad netektų dėl jų raudonuoti, nėra. Geriausiais auklėtojais, padėjusiais jiems nenueiti klystkeliais, jos laiko meilę ir darbą.
Neatmetė nė vieno prašymo
Valstybinių pensijų skyrimo komisija 2-ojo laipsnio valstybines pensijas paskyrė 2300 daugiavaikių motinų. Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus socialinio darbo organizatorė Raimonda Juodviršienė teigė, kad dokumentus 2-ojo laipsnio valstybinėms pensijoms gauti pateikė 15 panevėžiečių. Kad įrodytų, kad visi septyni ar daugiau vaikų nenuėjo šunkeliais, motinos privalėjo pateikti jų charakteristikas.
Jei nors vienas iš vaikų buvo teistas, motina negali pretenduoti į valstybinę pensiją. “Džiaugiuosi, kad nė vienas panevėžiečių prašymas nebuvo atmestas”,- sakė R.Juodviršienė.
Ne visos, į valstybinę pensiją pretendavusios motinos, suspėjo laiku pateikti reikalingus dokumentus, todėl jų priėmimas pratęstas. “Informavus, kad nesuspėjusios to padaryti iki nustatytos datos motinos gali dokumentus pristatyti vėliau, sulaukėme dar 7 prašymų”,- teigė socialinio darbo organizatorė. Jos nuomone, daugiau pretendenčių į valstybinę pensiją mieste vargu ar atsiras.
Vežė kelis kartus
Rajono Savivaldybės Globos ir rūpybos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė “Sekundei” pasakojo, kad pretendenčių į 2-ojo laipsnio valstybinę pensiją dokumentus į sostinę vežė kelis kartus. “Pensija paskirta 42 daugiavaikėms mamoms. Dviejų prašymus komisija atmetė. Koją pakišo vaikai – jie buvo teisti”,- sakė A.Paškevičienė. Dabar, kai prasidėjo antrasis dokumentų priėmimo etapas, į Globos ir rūpybos skyrių kreipėsi dar 11 motinų, pretenduojančių į valstybinę pensiją.
Skyriaus vedėja nė neabejoja, kad dorai išauginti būrį vaikų – didžiulis nuopelnas, kurį deramai įvertina valstybė. Ji geru žodžiu minėjo Karsakiškyje gyvenančią dešimties vaikų motiną Stefą Navardauskienę, septynis vaikus pagimdžiusią ir gerai išauklėjusią Naujamiesčio seniūnijos Sargėnų kaime gyvenančią Oną Sankaitienę. Šios ir dar visas būrys Panevėžio rajono daugiavaikių motinų jau šį mėnesį gaus paskirtas valstybines pensijas. “Džiaugiuosi, kad valstybės dėmesio nusipelnė Krekenavos seniūnijos Bartūkų kaime gyvenanti aštuonių vaikų motina Liuda Augulienė. Jos gyvenimas ir dabar nėra lengvas – tenka prižiūrėti neįgalų savo vaiką”,- pasakojo A.Paškevičienė.
Brangūs ir mylimi visi
Jau trisdešimt trejus metus Panevėžyje gyvenanti Paulė Zubienė – viena iš tų motinų, kuriai paskirta 2-ojo laipsnio valstybinė pensija. Ponia Paulė pagimdė, išaugino ir dorai išauklėjo penkis sūnus ir keturias dukras. Aštuoniasdešimt ketvirtus metus skaičiuojanti panevėžietė sakė nė karto nesusimąsčiusi – gimdyti ar ne užsimezgusią gyvybę. “Juos visus be galo myliu, kurį pirštą pjausi, tą skaudės”,- šypsojosi devynių vaikų mama.
Jos gyvenimas nebuvo lengvas, ir vaikus, kaip sakė P.Zubienė, anais laikais auginti buvo daug sunkiau nei dabar. “Dabar yra sauskelnės, buitinė technika, mes to neturėjome”,- atsiduso daugiavaikė motina. Visi jos vaikai gimė Biržų rajono Beržinėlių kaime. “Mama ir dabar nieko nekalba, tik kaip jai buvo gera kaime”,- sakė vyriausioji P.Zubienės dukra Artensa. “Ką ir šnekėti, nepalyginamas dalykas, ir dabar ten važiuočiau”,- patvirtino dukros žodžius ponia Paulė. Sodybą Beržinėliuose teko parduoti, kai mirė jos vyras. Sunkūs kaimiški darbai – ne moters pečiams. “Vaikai neprivažinės”,- priežastį, kodėl atsikraustė į Panevėžį, paaiškino P.Zubienė.
Artensa, Antanas, Aleksandra, Ligita, Vytautas, Vida, Povilas, Aloyzas, Petras – beregint visų savo sūnų ir dukterų vardus išvardijo ponia Paulė. Keturi iš jų gyvena Panevėžyje, jie dažniausiai ir aplanko švara tviskančiame namelyje Ramygalos g. gyvenančią motiną. Mamos nepamiršta Vilkaviškyje, Anykščių rajone, Kaune, Tauragėje gyvenantys sūnūs ir dukros. “Vasarą suvažiuoja visi. Turiu 13 anūkų, 6 proanūkius. Širdis džiaugiasi, kad jie visi gražiai gyvena, sukūrę šeimas, turi darbus”,- pasakojo devynių vaikų motina.
Atmintyje – naminės bandelės ir Kalėdų Senelis
Už savo išrinktojo Antano ponia Paulė ištekėjo būdama dvidešimt dvejų. Vienas po kito pabirę vaikai, pasak jos, didelių rūpesčių nekėlė. “Nepamenu, kad būtų rimtai sirgę. Turėjau labai gerą vyrą. Tik mažyliui pradėjus verkti, jis pirmas naktį keldavosi. Nebuvo taip, kad vaikų auginimas – tik mano vienos rūpestis”,- kalbėjo “Sekundės” pašnekovė.
Auginti būrį vaikų buvo ne vienintelis ponios Paulės užsiėmimas. Daugybę metų ji dirbo kolūkyje. “Su vyru šėrėme jaučius. Dviem šimtams galvijų reikėjo rankomis pašaro prinešti, juos pagirdyti, mėšlą išvalyti. Šalia tvarto – vežimėlis su vaiku”,- nelengvą kolūkietės dalią kaip šiandien pamena P.Zubienė. Vaikai jai nebuvo kliuvinys, kai ravėdavo ilgiausias runkelių vagas, raudavo linus. “Visada gyvenome ūkiškai – šienas, daržai, gyvuliai, kur dar burokų, linų normos. Suspėdavome visur. Antanas buvo griežtas. Ir vaikus spaudė prie darbo. Vėliau, kai vyresnėliai paūgėjo, tapo lengviau – jie prižiūrėjo mažesnius broliukus ir sesutes”,- pasakojo P.Zubienė.
Ji nepamena, kad šeima kada nors būtų jautusi nepriteklius. Duoną, pyragus daugiavaikė motina kepdavo pati namų krosnyje. “O jau bandelės kokio skanumo. Su lašinukais, su varške, tiesiog tirpdavo burnoje”,- apie bandeles, kuriomis palepindavo mama, kalbėjo jos dukra Artensa. Jos atmintyje išliko ir nuostabaus skonio krosnyje kepti bulviniai blynai. Kaip ir Naujieji metai, per kuriuos Kalėdų Seneliu apsirengęs tėtis visus apdalydavo saldainiais.
Medalius pradangino vaikai
Už tai, kad pagimdė devynis vaikus, P.Zubienė teigė jokių lengvatų ar privilegijų negavusi, bet jų nė nelaukusi – svarbiausia, kad visi sūnūs ir dukros tapo garbingi žmonės. Sovietmečiu ponia Paulė buvo apdovanota medaliu, jai suteiktas Motinos didvyrės vardas. “Nė nebežinau, kur jie, daviau vaikams žaisti”,- dėl garbingų apdovanojimų likimo per daug nesigraužė daugiavaikė motina. “Gal jie vertingi buvo, sidabriniai”,- svarstė ponia Artensa.
Surinkusi visus dokumentus valstybinei pensijai gauti, P.Zubienė nė neabejojo, kad jos vaikai – tikrai nebus kliūtis. “Dabar nė vienos jų rimtesnės išdaigos nepamenu, ką jau kalbėti apie nusikaltimus. Kai vaikai augo, tėvo buvo prisakyta nerūkyti. Ir dabar, turėdami savo šeimas, jie šio priesako laikosi”,- nuostabiais sūnumis ir dukromis didžiavosi motina.
Kad ir kaip pas juos būtų gera, P.Zubienė pas vaikus svečiuojasi ne taip jau ir dažnai. “Pažadėjo sode savaitę pabūti, ištempė vos kelias dienas”,- juokėsi dukra. “Namie geriausia. Kol sveikata leidžia, tvarkausi darže, prižiūriu gėlynus. Ko gi daugiau norėti iš gyvenimo”,- sakė ponia Paulė.
“Mandrysčių” nežinojo
Naujamiesčio seniūnijos Sargėnų kaime gyvena 2-ojo laipsnio valstybinę pensiją gausianti Ona Sankaitienė. Ji su vyru Jonu išaugino ir į gyvenimą išleido septynis vaikus. “Ačiū Dievui, kad aš juos turiu”,- su ašaromis kalbėjo O.Sankaitienė. Tai, kad vaikams motina – be galo brangi, rodo ir garbingiausiose vietose sudėti iš jų Motinos dienos, gimtadienių progomis gauti sveikinimai. Šalia telefono aparato – lapas su visų vaikų vardais ir jų telefonų numeriais. “Galiu skambinti bet kuriam, tačiau dažniausiai į talką kviečiuosi jaunėlį. Jis – mano akių šviesa. Aparia daržus, nudirba kitus vyriškus darbus”,- pasakojo daugiavaikė motina. Netrukus atskubėjo ir Naujamiestyje žemėtvarkininku dirbantis jaunėlis O.Sankaitienės sūnus Kęstas, visų vadinamas per krikštą gautu Jono vardu. “Mama labai jaudinosi sužinojusi, kad atvyksta žurnalistai, atėjau jos morališkai palaikyti”,- tvirtino J.Sankaitis. Deja, darbas nelaukia – įsitikinęs, kad mamai pirmas jaudulys praėjo, ponas Jonas išskubėjo į seniūniją.
Paklausta, ar niekuomet nekilo mintis negimdyti ar kitais būdais planuoti šeimos didumą, ponia Ona tik rankomis sumosavo. “Niekad nė minties nebuvo. Kiek Dievas davė, tiek ir išvydo šį pasaulį. “Mandrysčių” tais laikais nebuvo. Niekas nežinojo tokių dalykų”,- nuoširdžiai aiškino septynių vaikų mama. O.Sankaitienė pagimdė penkias dukras – Joditą, Stasę, Daną, Janiną ir Zitą bei du sūnus – Albertą ir Joną. Ji neslėpė, jog vyras laukdavo sūnų, tačiau gimus ir gimus mergaitei jo džiaugsmas nebūdavo mažesnis. “Svarbiausia – visi gyvi, sveiki, baigė mokslus, labai paslaugūs, mylintys, geros širdies”,- apie savo vaikus valandų valandas galėtų kalbėti ponia Ona. Ji jau džiaugiasi septyniais anūkais. “Gal ir per mažai, bet sako, kad dabar sunkiau vaikus auginti”,- teisino tokį savo vaikų pasirinkimą “Sekundės” pašnekovė.
Apsiėjo be parduotuvės
Aštuoniasdešimt trečius metus skaičiuojančiai septynių vaikų motinai net ir dabar keista, kad nenuėjus į parduotuvę nėra ko valgyti. “Mums parduotuvės nereikėjo. Auginome nutrijas, duoną kepdavau namuose, daržovių užsiaugindavome. Pati verpiau, audžiau, siuvau, mezgiau. Aprengdavau ne tik vaikus, bet ir vyrą”,- pasakojo O.Sankaitienė. Kolūkyje karves melžusi daugiavaikė motina keldavosi trečią valandą – šeštą jau pienas turėjo būti išvežamas į pieninę. “Grįžus nė manyk prigulti – keli kilometrai iki savos karvės, gyvuliai, vaikus į mokyklą reikėjo išleisti. Valgyti padaryti. Cepelinams kibirą bulvių priskusdavau. Tarkavimo mašinų nebuvo – rankomis tarkuodavau”,- dabar su šypsena apie tuos laikus, kai augo vaikai, kalba ponia Ona.
Tiesa, jos sūnūs ir dukros, kitaip nei dabar augantieji, neturėjo visko, ko tik užsimanydavo. “Negalėjome kiekvienam po dviratį įtaisyti, gimtadienių irgi nešvęsdavome. Ne taip, kaip dabar – augina vieną, du vaikelius, pildo visus jų norus. Nebuvo iš ko”,- atvira buvo O.Sankaitienė. Tačiau Sankaičiai iš kitų vaikų niekuo nesiskyrė. “Visa laimė, mokykloje nereikėjo madingų apdarų – buvo uniformos. Pasiūdavau pati, nunerdavau baltas apykaklaites. Labai gražiai mergaitės atrodė. Berniukai turėjo kostiumus”,- sakė septynių vaikų mama.
Geriausias auklėtojas – darbas
Paklausta, ar sunku vaikus išauklėti taip, kad jie garbingai eitų per gyvenimą, O.Sankaitienė šypsojosi. “Ko negalėjome jiems duoti – užaugę užsidirbo. Prie darbo lenkėme nuo mažens. Jau šeštą ryto maniškiai būdavo burokų laukuose, prie šieno, padėdavo prie miško darbų. Nebuvo mėgėjai po šokius lakstyti. Tėtis buvo griežtas”,- patirtimi dalijosi ponia Ona. Ji sakė su liūdesiu stebinti, kaip šiais laikais vaikai nemokomi dirbti – auga laisvi nuo įsipareigojimų, dienas leidžia gatvėje, žino tik reikalauti, nenorėdami nieko už tai duoti. “Sovietmečiu vaikus vedžiausi į bažnyčią, visi maniškiai krikštyti, priėję prie Pirmos komunijos, gavę Sutvirtinimo sakramentą. Tikėjimas blogo nemoko”,- įsitikinusi O.Sankaitienė.
Ji tvirtina, kad visi vaikai viską pasiekė savo darbu ir patenkinti tuo, ką turi. Albertas dirba malūne, Janina – akušerė, Zita – darželio auklėtoja, Danutė ir Jodita – buhalterės, Jonas – žemėtvarkininkas, Stasė šiuo metu dirba sodininkystėje ir gyvena su mama. “Gal ir nebuvo labai gabūs, tačiau visi įgijo profesijas ir jų nekeitė nė karto”,- džiaugėsi vaikų pasirinkimu motina. Tai, kad valdžia jos pastangas auklėjant vaikus įvertino 2-ojo laipsnio valstybine pensija, poniai Onai – didžiulis džiaugsmas. “Ne tiek dėl savęs ar dėl pinigų. Esu laiminga, kad juos turiu”,- tvirtino daugiavaikė motina.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
A.Repšio reprodukcija. Vasarą septynis vaikus išauginusios O.Sankaitienės sodyboje krykštauja anūkai. Močiutei smagu, kad jie, kaip ir jų tėvai, nesibodi kaimiškų darbų.
