Šiųmetį šv. Velykų rytą į gražiai nudažytą Smilgių Šv.
Jurgio bažnyčią skubės tos parapijos gyventojai. Smilgiečiai žino, kad per
Kristaus prisikėlimo šventę visų džiaugsmui pagaliau sugaus senieji bažnyčios
vargonai, kuriuos prieš dvi savaites klebono rūpesčiu atnaujino vargonų
meistrai. Dauguma į šią bažnyčią eis ne tik pasimelsti ir išgirsti jų muzikos –
parapijiečiai skubės pasiklausyti ir jauno jų parapijos klebono – bažnyčios
administratoriaus Eugenijaus Troickio pamokslo. Tuos, kuriems sunku pasiekti
Dievo namus, kunigas, kaip paprastai, į pamaldas atveš, o paskui ir namo
mikroautobusu parveš pats.
Rūpi, kad prisikeltume mes
Šį antrus metus Smilgių parapijai vadovaujantį dvasininką smilgiečiai jau spėjo pamėgti už jo atvirą, nuoširdų būdą, mokėjimą bendrauti su žmonėmis, prasmingus pamokymus ir darbus.
Kunigas irgi stengiasi, kad jo parapijos tikintieji džiaugtųsi Dievo namais, imtų pajusti prisikėlimą savo širdyse. Jaunam dvasininkui geriausias atpildas už jo darbą yra matyti nuolat pilnėjančią bažnyčią. “Šv. Velykų proga visiems linkiu tikro, gyvo Prisikėlimo. Dievui kur kas labiau rūpi, kad prisikeltume mes. Prisikeltume iš blogio, nuodėmės, kančios, silpnybių, išmoktume pagarbos kitam žmogui – tai yra kiekvieno krikščionio pareiga, rūpestis. Būtinas ir tautinis, patriotinis prisikėlimas – privalome iš savęs to reikalauti.
Dabar žmonės tampa individualistais – rūpinasi tik savimi, nesidalija tuo, ką turi. Ir švęsdami šv. Velykas kažin ar visi pagalvojame, jog galbūt kiti, o gal ir artimiausias kaimynas neturi ko pasidėti ant šventinio stalo. Man, dvasininkui, taip norėtųsi, kad Dievas iš tikrųjų prisikeltų žmonių širdyse”, – išreiškia viltį E.Troickis.
Iššūkis dvasininkijai
Kiekvienam kunigui, paskirtam į kurią nors parapiją, pasak E.Troickio, smalsu pirmiausia pamatyti tos parapijos žmones. Pats jis prieš atvykdamas į Smilgius tvirtina jautęs šiokį tokį nerimą, kaip reikės bendrauti su parapijiečiais. Klebonas sako atėjęs ten be didelių užmojų, be pasiryžimo apversti viską aukštyn kojomis: tiesiog buvo pasiruošęs skelbti Evangeliją, dalytis su kaimo žmonėmis jų problemomis. “Žinojau: jei toje parapijoje yra žmonių, vadinasi, galėsiu dirbti”, – persako vieno iš kunigų kadaise išsakytą ir patikusią mintį Šv. Jurgio parapijos administratorius.
Į Smilgius dvasininkas pasakoja atvykęs tiesiai po trejus metus trukusių mokslų Amerikoje, Baltimorėje, kur studijavo moralės teologiją. Savo pažintį su parapijiečiais pirmiausia E.Troickis tvirtina pradėjęs sveikindamasis su kiekvienu sutiktuoju, užkalbindamas jį. “Dabar jau jie pirmi mane pasveikina”, – džiaugiasi draugiškais santykiais kunigas.
Pašnekovas pažymi, kad anksčiau egzistavęs tam tikras atstumas tarp kunigų ir pasauliečių bendraujant nebuvo labai teigiamas dalykas, o į antrą planą pasitraukusi kunigų sielovadiška misija, kurią išstūmė socialiniai rūpesčiai, buvo atitolinusi žmones nuo bažnyčios. “Mano pareiga – kad žmonės, ieškantys Dievo, atrastų jį. Vyresnės kartos žmonės geriau jaučia parapijos pulsą, bet, norint pritraukti jaunimą, reikia suprasti, kurlink mes jį norime traukti: į bažnyčią ar prie Dievo. Jaunimas ieško vertybių nebūtinai bažnyčioje ir tai yra iššūkis mūsų kunigijai, vyskupams”, – įsitikinęs parapijos administratorius. Kita vertus, jis sako nenorįs girti ir tų kunigų, kurie per šv. Mišias su tikinčiaisiais bendrauja pernelyg laisvai – taip kyla pavojus nuvertėti sakrališkosioms apeigoms.
Užaugo globos namuose
Smilgių Šv. Jurgio parapijos vadovas pabrėžia, kad kunigų seminarijose rengiant dvasininkus dabar akcentuojama tai, kad jie pirmiausia turi pasižymėti žmogiškumu, o tik paskui – intelektualumu ir dvasingumu. Pasak pašnekovo, šiais laikais išugdyti jauną kunigą seminarijai yra nelengvas uždavinys, nes būsimieji bažnyčios tarnai neretai atvyksta mokytis iš pakankamai problemiškų ar nepilnų šeimų. Pats E.Troickis neslepia irgi neturėjęs pavyzdingos šeimos – jis užaugo Rokiškio rajono Obelių vaikų globos namuose.
Dvasininko kelią įšventintasis teigia galutinai apsisprendęs rinktis, kai mokėsi 12 klasėje. Šiuo atžvilgiu įtakos iš dalies turėjo ir Atgimimo banga, užėjusi tuomet, kai jam buvo penkiolika metų, bei pažintis su vietiniu kunigu, supažindinusiu su teologija. “12 klasėje dar kartą pervertinau visas vertybes ir nusprendžiau rinktis kunigystę. Globėjai, pas kuriuos viešėdavau, įtakos mano gyvenime turėjo nedaug, tad ir apsisprendimo nelėmė”, – prisimena praeitį E.Troickis. Jaunas dvasininkas žino, kad jo tikrasis tėvas buvo rusas, motina – lietuvė, tačiau ieškoti tikros šeimos šiuo metu sako nejaučiąs poreikio, nors pykčio gimdytojams tvirtina nejaučiantis. Jo manymu, prabėgus metams tiesiog neverta iš naujo kedenti jausmų.
Parvežė naujų vėjų
Tada, kai rinkosi kunigystę, pašnekovas mena buvęs tikras idealistas ir tikėjęs, kad kunigai yra šventi. Kai įstojo į Kauno kunigų seminariją, patyrė lengvą šoką, nes realus gyvenimas paneigė kai kuriuos jo įsitikinimus: suprato, kad kunigai nėra tokie šventuoliai, kokius juos įsivaizdavo, įsitikino, kad klierikai kartais moka ir atsipalaiduoti, ir čia nėra nieko blogo. Studijuodamas E.Troickis sako supratęs: būnant idealistu, neįmanoma apginti savo vertybių. Kunigas neslepia, jog studijų metais jį dažnokai apimdavo abejonės, ar tikrai jo vieta yra kunigų seminarijoje, bet kitų pagalba pavyko atrasti savo pašaukimą ir nuvyti abejones į šalį.
Po studijų E.Troickis pusantrų metų dirbo vikaru Panevėžyje, paskui – trumpai Pasvalyje. Tada išvyko studijuoti į Ameriką. Metai, praleisti užsienyje, turėjo įtakos tolesniam dvasininko gyvenimui ir tarnystei Dievui. Ten pašnekovui buvo suteikta galimybė ne tik susiformuoti naują požiūrį, mąstymą, išmokti gerų vakarietiškų dalykų, su kuriais grįžus atsirado proga įnešti naujų vėjų ir į Lietuvos bažnytinį gyvenimą, bet ir aplinkybės susiklostė taip, kad teko iš arti stebėti svarbiausius pastarojo meto Amerikos įvykius: Dž.Bušo išrinkimą prezidentu, rugsėjo 11-osios teroristinį išpuolį, kunigų pedofilijos skandalą.
“Ten, Vakaruose, daugiau demokratijos, tolerancijos, daugiau dėmesio skiriama žmonių tarpusavio bendravimui”, – pažymi Smilgių parapijos administratorius. Vakaruose, pasak E.Troickio, ir bažnyčios daug kur apšviestos, todėl Smilgių bažnyčios apšvietimas prieš Kalėdas buvo būtent viena iš savame krašte pritaikytų vakarietiškų naujovių, o taip pat ir maža dovana parapijiečiams.
Kyla pavojus išdalyti save
Kaip teigia parapijos vadovas, šiuolaikiniam kunigui nelengva dirbti: reikia suspėti suktis įtemptu gyvenimo ritmu. E.Troickis sako besirūpinantis ne tik sielovados dalykais, bet ir bažnyčios remontu, parapijos namų įkūrimu. Be to, kartu su psichologe jis dar veda išsituokusiesiems užsiėmimus Panevėžio vyskupijos šeimos centre, šiemet, Eucharistijos metais, yra paskirtas tiems metams skirtų darbų koordinatoriumi.
Kaip tvirtina pašnekovas, jam yra tekę bendrauti su įvairiais kunigais. Vieni iš jų yra labai uždari, kiti – nuolat bendraujantys su žmonėmis. Vienu iš pastarųjų E.Troickis sako galintis laikyti ir savo kurso draugą, daugelio tikinčiųjų mėgstamą Vilniaus arkikatedros administratorių kunigą Ričardą Doveiką. Jis, pasak Smilgių klebono, iš tų, kurie linkę eiti į žmones. Kunigas išreiškė nuogąstavimą, kad, dvasininkui pernelyg daug bendraujant su žmonėmis, kyla pavojus per daug išsidalyti, išbarstyti save, nes tuomet nebelieka laiko pabūti vienam, susikaupti.
Kunigas – laikinai, o bažnyčia – visam laikui
E.Troickis teigia suprantąs šiais laikais sunkiai gyvenančius kaimo žmones ir nereikalaujantis, kad jie vieni išlaikytų bažnyčią. “Būtų nuodėmė reikalauti to, bet padėti išlaikyti savo Dievo namus parapijiečiams reikia. Džiaugiuosi, kad smilgiečiai kiek galėdami tą pareigą atlieka. Jie privalo suprasti, kad aš galbūt Smilgiuose padirbsiu kurį laiką ir išvyksiu, o bažnyčia jiems liks visam laikui”, – daro išvadą dvasininkas. Jo tvirtinimu, užsienyje yra bažnyčių, kurios uždaromos sumažėjus jas lankančiųjų, ir negalima garantuoti, jog taip negali atsitikti ir Lietuvoje.
Spaudimo tikintiesiems, kad jie lankytų bažnyčią, kunigas tikina nepraktikuojantis. Parapijos vadovo manymu, yra ir kitų būdų pakviesti žmones prie Dievo, o jų visiško dvasingumo galima tikėtis tik tada, kai atsiras vieningas šeimos, mokyklos, bendruomenės, bažnyčios požiūris ir darbas propaguojant tikrąsias žmogaus vertybes. E.Troickis tvirtina nesitikėjęs ir nesitikintis, kad, jam vadovaujant parapijai, žmonės ims plūsti į bažnyčią, tačiau prisipažįsta besidžiaugiąs, kai kaskart bent vienas žmogus, tegul ir išgeriantis bei iki tol aplenkdavęs bažnyčią, suranda savyje jėgų ateiti į jo prižiūrimus Dievo namus.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Pasirinkęs kunigystę, Eugenijus Troickis sako pasiryžęs padėti žmonėms, ieškantiems Dievo, atrasti jį.
