Šiandien Švč. Trejybės bažnyčios rektorius, kanauninkas Bronius Antanaitis pasitinka 80-ąją gyvenimo sukaktį. “Nesitikėjau, kad tiek metų sulauksiu. Ką čia apie mane kalbėti. Jauni žmonės įdomūs, o mes, seni, taigi tokie jau senoviški”, – kaip visada kuklus buvo kanauninkas. Tačiau apie žmones geriau nei jie patys liudija per gyvenimą nuveikti darbai. Poetas, rašytojas, kompozitorius, sukūręs klasika tapusį kūrinį, nesistengia nuslėpti savo autorystės, kaip ir architektas, pasauliui palikęs šedevru tapusį statinį.
“O kai kunigas prisimena nueitą kelią, daugeliui sukirba mintis: giriasi”, – įsitikinęs rektorius. Ne vienam padėjęs, ne vieną bažnyčią tikintiesiems išgražinęs, sunkiausiu tautai laikotarpiu tikėjimą saugojęs ir skleidęs kan. B.Antanaitis nesureikšmina savo veiklos. “Mirti man dar būtų sarmata, reikia žmonėms dar gero padaryti”, – vis dar nemato darbų pabaigos jubiliatas.
Vaikystė pažymėta netektimi
Kanauninko tėvas Jonas Antanaitis, kilęs iš Petriškių kaimo, šeimą kūrė jau turėdamas tvirtą finansinę atramą. Užsidirbęs aukso kasyklose Amerikoje grįžęs į Lietuvą nusipirko ūkį, ėmėsi statyti trobas, vedė panelę Jadvygą iš Dapšionių (dab. Radviliškio r.). Savo rankomis gerovę susikūrusiems Antanaičiams likimas lėmė 10 vaikų, Bronius – jų jaunėlis. Tačiau išgyventi buvo lemta aštuoniems. “Turėjome 60 ha žemės. Mano darbas buvo piemenauti – ganyti 50 žąsų pulką. Visgi buvo šešios seserys – visoms reikėjo paruošti kraičius, supilti patalus”, – prisiminimais į vaikystę sugrįžo kanauninkas. O pirmoji pažintis su mokslu rektoriui prasidėjo taip pat namuose: jų antrajame gale veikė kaimo mokykla. “Nebuvo kur kitur”, – trumpai paaiškino kan. B.Antanaitis.
Tačiau keturis pradinės mokyklos skyrius būsimajam rektoriui teko pabaigti jau naujoje, Nepriklausomos Lietuvos metais pastatytoje mokykloje gretimame kaime. “Pirmame aukšte buvo klasės, antrame mokytojai gyveno. Iki mokyklos pėsčiomis eidavau kokį kilometrą. Pamenu, kartą žiemą kol nubėgau iš namų, baisiai nušalau ausis. Mokytoja iš karto į savo kambarį nusivedė – ausis šildė, net riestainiu pavaišino. Taip manęs, sušalusio vaiko, gailėjo”, – neišblėsusiais įspūdžiais dalijosi kanauninkas. Vis dėlto kanauninko vaikystė paženklinta ne tik meilės, bet ir skausmingos netekties ženklu – būdamas septynerių neteko tėvo, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – vasario 16-ąją – mirusio nuo infarkto.
Po Jukiškių mokslas tęstas jau Smilgiuose, ir peršokus paskutinį skyrių įstota į Šeduvos progimnaziją. “Man žąsis beganant sesuo studentė padėjo pasiruošti egzaminams ir eksternu juos išlaikyti”, – džiaugėsi mokslus metais susitrumpinęs kan. B.Antanaitis. Vėliau buvo mokytasi J.Balčikonio gimnazijoje, o, bandant išvengti tarnybos vokiečių kariuomenėje, sugrįžta.
“J.Balčikonio gimnazijoje man besimokant padarė mišrias pedagogines klases su mergaitėm. Jas baigusiesiems buvo suteikiama teisė mokytojauti”, – pasakojo rektorius. Jaunuoliams gimnazijoje dėsto tokios iškilios asmenybės kaip Mykolas Karka, Petras Būtėnas. Su meile kanauninkas prisiminė ir Šeduvos progimnaziją, kurią vokiečiai vis dėlto leido reorganizuoti į gimnaziją. “Kiekvieną sekmadienį eidavome į mokinių mišias, giedodavome gegužinėse pamaldose. Kasdien prieš pamokas į bažnyčią užsukdavome pasimelsti, o mokykloje pamokas pradėdavome sugiedoję “Marija Marija”. Štai koks tais laikais tikėjimas stiprus buvo, o dabar žmonės jau išdrįsta ir bažnyčias apvogti, ir kapus išniekinti”, – su liūdesio gaida kalbėjo kan. B.Antanaitis.
Į seminariją arkliais
Be pamaldumo, gimnazistams buvo skiepijama meilė tėvynei. Jaunuoliai su didžiausiu entuziazmu per tautos šventes žygiuodavo Šeduvos gatvėmis choru dainuodami patriotines dainas. “Nors 1939 m. ateitininkų organizacija buvo draudžiama, tačiau ji veikė pogrindyje ir beveik visi buvome ateitininkais. Skautai nebuvo populiarūs. Jiems daugiausia priklausė žydžiukai”, – prisiminė kanauninkas. Pasak jo, tuomet kitataučių niekinimas buvo nesuvokiamas dalykas. Niekam nekildavo noras šaipytis iš žydų, šeštadieniais pamokose jokiu būdu rašiklio net į rankas nepaimančių – šabas draudė bet kokį darbą, netgi rašyti. Tačiau mokytojo aiškinimų klausytis jie galėjo.
Ką tik baigęs gimnaziją jaunuolis, 1944 m. į Lietuvą atėjus bolševikams, nė neabejojo, kad tikrasis jo kelias veda į kunigų seminariją. “Kunigas daugiausia galėjo pasitarnauti tautai. Karas, trėmimai žmones sekino. Jiems reikėjo dvasinės atgaivos, stiprybės, kelti lietuvių dvasią, kad liktų ištikimi tautai. O tą geriausiai galėjo daryti kunigai”, – savo pasirinkimą motyvavo kan. B.Antanaitis. Rektorius pamena, jog patriotine ir religine dvasia išugdyti jaunuoliai tuomet veržte veržėsi tapti kunigais. Užėjus frontui vien iš Smilgių parapijos į Kauno kunigų seminariją stojo 6 sutanas apsivilkti trokštantys jauni, vos gimnaziją baigę vaikinai. “Dviem ekipažais arklių tada važiavome į Kauną. 120 km per dieną ir įveikėme”, – prisiminė varginamą kelionę kan. B.Antanaitis.
Nuolatos – sekamas žvilgsnis
Tačiau greitai iš 400 seminarijos klierikų dalis pasiryžo sutaną iškeisti į baltą gydytojo chalatą. “Besimokant pasiūlė norintiesiems pereiti studijuoti medicinos. Nejautusieji pašaukimo kunigystei išėjo, bet aš maniau: liksiu, nes to reikia tautai”, – apsisprendimo nepakeitė jaunas klierikas. Nors Ruzveltas, pasak kan. B.Antanaičio, Stalino buvo išreikalavęs, kad studentai nebūtų imami į kariuomenę, tačiau seminarija bolševikams buvo krislas akyje. Ne kartą iš Maskvos ateidavo įsakymai mažinti klierikų skaičių, kol pagaliau iš 400 visoje seminarijoje teliko 25 sielų ganytojai. Tiek, Maskvos manymu, turėjo pakakti visai Lietuvai. Ne vienas, taip ir nesulaukęs įšventinimų, saugumo buvo tardomas ir, kaip pavojingas Lietuvai, išsiųstas tremtin.
Pokario tragedija, neaplenkusi nė vienos šeimos, skaudžiai atsiliepė ir Antanaičių šeimai – sesuo su vaikais išvežta į Sibirą, tolimojo Archangelsko kalėjime žiauriai nukankintas svainis, brolis nušautas. Pasiryžęs tarnauti Dievui ir žmonėms teikti paguodą bei stiprybę kunigo sutaną apsivilkęs B.Antanaitis nuolatos jautė bolševikų sekamą žvilgsnį. “Kad kunigas būtų geras, turėjo per miestelį girtas pereiti. Valdžiai įtikti buvo galima tik kompromituojant Bažnyčią”, – apie sunkų laikotarpį kalbėjo kan. B.Antanaitis. Tačiau rektoriui, žmones skatinusiam neapleisti Dievo, ramios vietos nebuvo. Pasvalys, Anykščiai, Onuškis (Rokiškio r.), Krekenava, Alksnynė, Aviliai (Zarasų r.) – po Lietuvą buvo blaškomas pasišventęs kunigas. Ir visur kan. B.Antanaitis sugebėjo palikti pėdsaką: tik jo pastangomis tikintiesiems sunkiu sovietmečiu išdekoruota, suremontuota ne viena bažnyčia. Kan. B.Antanaitis džiaugėsi, jog vis dėlto ir tuomet ne visi valdžioje esantieji į bažnyčią žiūrėjo kreivai. Su dėkingumu rektorius mini buvusio Ėriškių kolūkio pirmininką Alfonsą Giedraitį, padėjusį beveik iš naujo kuriant Krekenavos bažnyčią.
Poilsiui laiko nėra
Tik kunigystės 25-erių metų jubiliejaus proga kan. B. Antanaičiui leista sugrįžti į savo vyskupiją – į Šeduvą. Čia vėlgi laukė dideli remonto darbai nušiurusioje bažnytėlėje, darbas su parapijiečiais, o ypač – vaikais. Čia kunigauta ilgiausiai – 21-erius metus. Vėliau – Kauno kunigų seminarijos vicerektoriaus pareigos, kol atvykęs Romos vizitatorius nusprendė, kad klierikams reikia jaunų auklėtojų, ir visa vadovybė buvo pakeista jaunesniais, o patirtį turinčiam kan. B.Antanaičiui patikėta ganyti tikinčiųjų sielas Linkuvoje. Dabar Švč. Trejybės bažnyčios rektorius skaičiuoja septintuosius kunigavimo metus Panevėžyje. Per tą laiką bažnyčia išgražėjo, joje sugaudė nauji vargonai. Apie rektoriaus darbą su panevėžiečiais liudija ne tik į šv. Mišias Švč. Trejybės bažnyčioje suplaukianti minia, bet ir čia surenkamos aukos. Kan. B.Antanaitis pasidžiaugė, kad tikintieji šioje bažnyčioje surinko didžiausią – 3200 Lt – auką nukentėjusiesiems Azijoje. Pasiteiravus apie laisvalaikį rektorius tik skėsteli rankomis: jau treji metai neturėjau atostogų – darbas veja darbą.
“Geriems žmonėms reikia bažnyčios, tačiau į ją vis dėlto renkamasi negausiai”, – apgailestavo kan. B.Antanaitis. Pasak jo, statistika tikrai nėra džiuginanti: iš visų katalikiškų kraštų Lietuvoje mažiausiai lankančiųjų maldos namus, o katalikiškiausiame šalies mieste – Panevėžyje, deja, į šv. Mišias susirenka tik 8-10 proc. miestiečių.
Garbingos sukakties Švč. Trejybės bažnyčios rektorius teigė nesiruošiąs minėti. “Dabar gavėnia – susikaupimo, rimties, susimąstymo metas. Ne laikas linksmintis. Nenoriu aš to dėmesio, dėl manęs geriau negaištų laiko”, – nesureikšmino jubiliejaus kan. B.Antanaitis.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
