Neseniai į mus kreipėsi jau pensinio amžiaus žmogus dėl
rando, kuris jo skruoste yra jau bemaž 20 metų. “Nusibodo aplinkinių klausimai
apie tai, kas man nutiko. Padarykite ką nors, kad mano veidas niekam
nebeužkliūtų”, – nuoširdžiai paprašė pacientas.
Vos 2 centimetrų ilgio iškilus, kiek patempęs žemyn akies kampą randas, rodos, lyg ir nedarkė jo veido, tačiau aiškiai buvo matyti, jog jis žeidė šio iš pirmo žvilgsnio ramaus žmogaus sielą. Visai nesunku suprasti, kodėl kartais net ir dėl menkiausio randelio į gydytojus kreipiasi bet kokio amžiaus žmonės. Šiaip ar taip, vargu ar randas gali puošti žmogų. Jo gali nepastebėti aplinkiniai, tačiau pačiam rando savininkui tai – ne tik odos defektas. Tai dažniausiai didesnis ar mažesnis randas ir sieloje.
Žaizdų išvengti negalime. Tačiau galima daug ką padaryti, kad išvengtume bjaurių, kūną žalojančių randų arba sumažintume, o gal net ir visai panaikintume turimus.
Pagrindinė taisyklė – nesigydykime žaizdų patys, ypač jeigu susižeidėme kosmetiškai svarbią vietą: veidą, kaklą, rankas. Nelygiais, įplyšusiais kraštais žiojėjantį odos defektą specialiomis lipniomis juostelėmis, medicininiais klijais ar praktiškai nematomais kosmetiniais chirurginiais siūlais beveik visada galima paversti vos įžiūrima linija, o tai – jau pirmas žingsnis į dailesnį randą. Beje, daug kas priklauso nuo to, kurioje kūno vietoje susižalojome ir kokia žaizdos kryptis odos linijose: ne visoms mūsų kūno vietoms tas pats, kaip, kuo ir kada susižalojome.
Rando formavimąsi lemia daugybė faktorių, ir tai žinodami patyrę chirurgai, atlikdami chirurgines operacijas, nepjauna “bet kur” ir “bet kaip”, o visada stengiasi, kad pjūvis įsikomponuotų į odos linijas, kad žaizdos kraštai nebūtų tempiami kūno iškilimų ir pan., ypatingą dėmesį skiria žaizdoms susiūti: jos kraštų adaptacijai, siūlų kokybei, audinių tausojimui ir pan.
Tačiau anaiptol ne viskas chirurgų rankose. Nemažai lemia paties organizmo savybės: vienam tokia pat žaizda gyja siauru, vos įžiūrimu randeliu, o kitam formuojasi bjauriai raudonas, iškilus, kietas darinys, ne tik ryškiai matomas odoje, tačiau neretai ir ją tempiantis, deformuojantis aplinkinius audinius. Be to, randai dažnai linkę įtrūkinėti, šerpetoti, niežėti, opėti ar net kraujuoti. Tokius randus, be abejo, reikia gydyti.
O randų gydymo galimybės ir metodai šiuo metu yra išties labai įvairūs. Pagrindinis uždavinys gydytojui paprastai būna toks – reikia suprasti, atspėti, ko kiekvienas randas “prašosi”. Kitaip sakant, čia dažniausiai negalioja bendros instrukcijos: kas tinka vienokiam, tas dažnai netinka kitokiam ar kitoje kūno vietoje esančiam randui.
Dabar yra daugybė būdų randams gydyti: vienais atvejais puikiai tinka įvairūs tepalai ar jais persunkti specialūs, tik kas savaitę keičiami tvarsčiai, kitais atvejais neabejotiną efektą gali duoti vaistų injekcijos tiesiai į randus, randų masažas ar fizioterapijos procedūros, dar kitais – šlifavimas lazeriu ar gydymas šalčiu.
Beje, kartais neišvengiamai tenka griebtis ir chirurgo skalpelio. Metodą parenka specialistai, o pacientams reikėtų žinoti, kad visi randai nemėgsta saulės, mechaninio dirginimo, kad paprastai jie jautresni daugeliui šiaip jau įprastų medžiagų (skalbiamosioms priemonėms, muilams ar net kasdienei kosmetikai). Randų naikinimas – plastinės ir estetinės chirurgijos specialistų darbo sritis.
Netiesa, kad randai vyrus puošia. Jei iš tiesų būtų taip, vargu ar straipsnio pradžioje paminėtas pacientas ir daugelis kitų būtų tokiu “nerimtu” reikalu atėjęs pas mus ir išbandęs daugybę procedūrų vien tam, kad po kelių mėnesių jo akių kampučiuose aplinkiniai galėtų matyti vien amžiaus išspaustas raukšleles.
Vitalė Bružienė, gydytoja
