Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, iki gruodžio 1 dienos Lietuvoje įvaikinti 259 vaikai. 83 iš jų naujus tėvus surado Lietuvoje. 94 beglobiais lietuviais pasirūpino ir meile bei šiluma apgaubė užsienio valstybėse gyvenantys asmenys. Pasak Įvaikinimo tarnybos vyresniosios specialistės Danutės Krell, Lietuvoje pastebima, kad daugėja norinčiųjų įvaikinti. Daugėja ir porų, mąstančių apie tai, bet vis nesiryžtančių žengti jų gyvenimą iš esmės pakeisiančio žingsnio.
Deja, kad statistika būtų džiugi, panevėžiečiai nesistengia. Šiais metais mieste norinčiųjų savo namų šiluma pasidalyti su tėvų netekusiais vaikais neatsirado. Rajone situacija neką geresnė – įvaikintas tik vienas kūdikis.
Gerus norus stabdo socialinė situacija
“Įvaikinimas sustojo”,- teigė Panevėžio miesto vaiko teisių apsaugos vyresnioji specialistė Marija Masiliūnienė. Tai, kad šiuo metu dokumentus dėl įvaikinimo tvarkosi dvi panevėžiečių šeimos, M.Masiliūnienė pavadina daug vilčių teikiančia iniciatyva. “Viliuosi, kad dar šiais metais bus parengti visi reikalingi dokumentai ir šeimos galės pradėti rinktis vaikus”,- kalbėjo vyresnioji specialistė. O tai, pasak M.Masiliūnienės, taip pat nemenka problema – Panevėžio globos institucijos tėvais pasirengusioms tapti šeimoms neturi ko pasiūlyti – pasirodo, vaikai, kuriuos būtų galima įvaikinti, deficitas. Šeimos pageidauja kūdikių ar kuo mažesnių vaikučių, o tokių nėra itin daug. “Paauglių įvaikinti niekas neskuba”,- sakė Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė.
Pasak M.Masiliūnienės, pagrindinės priežastys, trukdančioms bevaikėms šeimoms apsispręsti, – nestabili socialinė situacija: žmonės bijo netekti darbo, negarantuoti dėl ateities ir dėl galimybės užtikrinti vaikų ateitį. “Didžiuosiuose šalies miestuose įvaikinimų daugėja. Panevėžio regionas – darbininkiškas, daugumos pajamos nėra didelės. Nors dvidešimt metų dirbdama šį darbą pastebėjau, kad įvaikinti paliktus mažylius ryžtasi vidutines pajamas gaunantys panevėžiečiai. Yra turtingų bevaikių šeimų, tačiau jos vaikų nepageidauja”,- pasakojo M.Masiliūnienė.
Globa garantuoja ateitį
Vyresnioji specialistė linkusi manyti, kad globoti, o ne įvaikinti vaikus norima ir dėl finansinės šio reikalo pusės. Įvaikintas mažylis jau netenka teisės į valstybės paramą – juo kiek išgalėdami rūpinasi tėvai. Globotinis į šeimą ateina su “kraičiu” – valstybės skiriama 500 litų parama kas mėnesį. Vaikui sulaukus pilnametystės, valstybė jam skiria 6500 litų savarankiško gyvenimo pradžiai – būstui pirkti. Tai apsvarstę, potencialūs įtėviai pasirenka globos variantą. “Yra šeimų, kurių tikslas buvo – įvaikinti, tačiau, visgi buvo apsistota ties globa – taip vaikui bus užtikrinamos bent minimalios garantijos”,- teigė “Sekundės” pašnekovė.
Kančioms pasmerkia neapgalvota socialinė politika
Nežinia, ar verta džiaugtis, kad šiais metais Panevėžio ligoninėje nebuvo paliktas nė vienas naujagimis. Antai, praėjusią savaitę iš neblaivios trisdešimtmetės panevėžietės Reginos Soninos buvo paimtas vos dviejų savaičių kūdikis – jį policija atrado girtuoklių kompanijoje. R.Soninai jau apribotos teisės į tris vaikus, tačiau tai asocialiai motinai nesutrukdė į pasaulį paleisti dar vieną atžalą. Jos kūdikiu Nojumi dabar rūpinasi Laikinųjų vaikų globos namų darbuotojai. Palikusi mažylį gimdymo namuose, R.Sonina būtų netekusi 750 litų – tiek dabar valstybė moka už gimusį kūdikį. Asocialioms mamoms ši suma atrodo fantastiškai didelė, todėl mintis palikti naujagimį tampa kone šventvagiška. “Kitais metais ši suma padidės iki tūkstančio litų. Sveikintinas valstybės noras skatinti gimstamumą, tačiau ne paslaptis – asocialioms šeimoms tai – dar vienas akstinas užsidirbti. O tokių šeimų daugėja”,- neslėpė M.Masiliūnienė.
Materializmas išstumia dvasines vertybes
“Sekundės” pašnekovė teigiamai vertina Nomedos Marčėnaitės inicijuotą labdaros akciją, kurios vienas pagrindinių tikslų – padėti susitikti vaikams ir būsimiems įtėviams. “Nomeda tai įrodė savo pavyzdžiu. Jos šeimoje auga įvaikinta mergaitė. Noriu tikėti, kad tiems, kuriems iki svajonės auginti mažylį išsipildymo tereikia vos padrąsinimo, ši akcija padės apsispręsti”,- mano vaiko teisių apsaugos vyresnioji specialistė.
Beje, tėviškos meilės nepatyrusiais vaikais, anot jos, galima rūpintis ir neturint didžiojo tikslo – įsivaikinti. Gražų pavyzdį parodė dvi panevėžiečių šeimos prie kalėdinio stalo pasikvietusios vaikų namų globotinius. “Kai nuėjome aplankyti šių šeimų, nustebome ir žavėjomės jų kilnumu – paprasti bendrabučio tipo bute gyvenantys panevėžiečiai, auginantys porą vaikų ir negalintys pasigirti didelėmis pajamomis. Tačiau tai atsveria kilnumas ir noras bent švenčių proga šeimos neturinčiųjų gyvenimą padaryti gražesnį”,- pasakojo M.Masiliūnienė.
Vaikų namų globotiniai neskursta, galbūt jie materialiai aprūpinti netgi geriau nei kai kurie šeimose gyvenantys vaikai. “Tačiau visų jų akyse – begalinis noras turėti artimą žmogų. Tokį, kuris apie juos nuolat galvotų, prisimintų, apkabintų”,- kalbėdama net susigraudino daugybę tėvų atstumtų vaikų kone kasdien matanti specialistė. Visuomenės posūkis materialinių gėrybių link, paminant dvasinius ryšius šiuos vaikus baudžia bene skaudžiausiai, todėl kiekvienas, atradęs mylinčią šeimą, tarsi gimsta iš naujo.
M.Masiliūnienė viliasi, kad jau tapę Europos piliečiai, lietuviai pradės rūpintis visais vaikais. “Užsienyje gyvuoja praktika įsivaikinti nors vieną ir užauginti jį kartu su savaisiais. Tai eina iš kartos į kartą ir yra šeimos garbės reikalas”,- apie Škotijoje gyvuojančias gražias tradicijas kalbėjo “Sekundės” pašnekovė. Po kelionių svečiose šalyse sugrįžusi menininkų iš Panevėžio šeima su didžiuliu užsidegimu atskubėjo į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Jų mintyse tebuvo viena – įvaikinti mažylį ir bent vienam iš šimtų biologiniams tėvams nereikalingų žmogučių padėti žengti per gyvenimą. “Mes su jais kalbėjomės, aptarėme formalumus. Vėliau dar kartą skambino moteris. Vyras, matyt, racionalesnis, gal biurokratinės procedūros išgąsdino, tačiau šeima savo sumanymo atsisakė”,- apgailestavo M.Masiliūnienė. Pasak specialistės, dokumentų tvarkymas užima laiko, tačiau turintieji tikslą ir begalinį norą tapti tėvais apie tai mažiausiai mąsto. “Įvaikinimo procedūra nėra sudėtingesnė nei bet kurioje kitoje Europos šalyje ir ji tikrai ne kliūtis tapti tėvais”,- užgarantavo “Sekundės” pašnekovė.
Tėčių radimo metai
Rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Nijolė Stakytė besibaigiančius 2004-uosius pavadino tėčių radimo metais ir neslėpė, kad tai – valstybinės socialinės politikos pasekmė. “Šiais metais į 260 rajono vaikų gimimo liudijimus buvo įrašyta tėvo pavardė. 210 tėvų geranoriškai pripažino tėvystę, 50-iai šį sprendimą padėjo priimti teismas”,- sakė N.Stakytė. Tegul kai kurie tėvai ir liks biologiniai gyvybės davėjai, tačiau užaugęs vaikas, vedėjos teigimu, bent jau žinos pavardę žmogaus, kurio dėka atėjo į šį pasaulį.
Liūdnesnė naujiena – rajone nemažėja socialinės rizikos šeimų. “Dabar jų yra 219, sąrašas vis ilgėja”,- apgailestavo N.Stakytė. Šiose šeimose auga beveik penki šimtai vaikų. “Lankome juos Kalėdų proga, tačiau blogų žinių iš šių šeimų galime sulaukti kiekvieną minutę”,- teigė vedėja. Ją šiek tiek guodžia tai, kad rajone nepadaugėjo vaikų, augančių be tėvų globos. “Našlaičių nedaug. Daugiausia su vaikais atsisveikina jais nesugebančios ir nebenorinčios rūpintis šeimos”,- sakė N.Stakytė. Šiais metais teisė rūpintis vaikais visam laikui apribota 24 tėvams. 38 vaikai liko be namų. 11 meilę ir užuovėją rado kitose šeimose, kiti papildė vaikų namuose augančių mažylių gretas.
“Nemažai vaikų iš asocialių tėvų teko atimti su policijos pareigūnų pagalba. Iš siaubingų gyvenimo sąlygų tokiu būdu išplėšta 18 vaikų”,- teigė “Sekundės” pašnekovė.
Eilės įvaikinti nėra
N.Stakytė komentavo daugelį jautresnių “Sekundės”
skaitytojų turinčius šokiruoti faktus – rajone nėra pageidaujančiųjų įvaikinti
niekam nereikalingus mažylius eilės. “Tokių šeimų nėra. Laikai, kai būsimųjų
tėvų sąraše būdavo keli šimtai pavardžių, seniai praeityje. Dabar Įvaikinimo
tarnyba šimtais skaičiuoja lietuvius įvaikinti pasiryžusius užsieniečius”,- skaudžią tiesą kalbėjo rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja. Šiais metais tėviška meile apgaubtas tik viena mažylis – jį įsivaikino medikų šeima.
“Anksčiau rasdavome pageidaujančiųjų bent globoti vaikus, dabar ir tai tampa problema. Vaikų į šeimą atnešami pinigai globėjų nebevilioja”,- sakė N.Stakytė. Kaimuose yra pasiturinčių bevaikių šeimų, tačiau apie įvaikinimą jos negalvoja. Vedėjos manymu, kaimo žmonių nepasiekia informacija apie įvaikinimą, jiems nedrąsu eiti pas valdininkus ir kalbėti apie savo “bėdą”, bijoma aplinkinių reakcijos. “Kalbinu keletą tokių šeimų, tačiau kokie bus rezultatai – sunku pasakyti”,- teigė N.Stakytė. Pasak jos, įvaikinimo procesą stumtelėti į priekį galėtų valstybės finansinė parama šioms šeimoms. “Vienu metu, tiesa, labai trumpai, valstybė įvaikinusioms šeimoms mokėjo pinigėlius. Manyčiau, tai būtų galima atgaivinti. Pasiryžusieji tapti tėvais susiduria su begale problemų – reikia daug ko išmokti, priprasti vieniems prie kitų, kartais prireikia ir specialistų konsultacijų, todėl piniginė parama padėtų bent iš dalies išspręsti nors nedidelę dalelę malonių, tačiau nepatirtų rūpesčių”,- svarstė N.Stakytė.
Tėvai, kurie užaugino
Tai, kad vaikų namuose augantys mažyliai savo slapčiausiose mintyse puoselėja svajonę turėti mylinčią šeimą, Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja įsitikina kiekvieną kartą ten apilankiusi. “Stakyte, surask man gerą tetą”,- nukreipę į ją maldaujamus žvilgsnius prašo tikrų tėvų pamiršti vaikai. O tetų ir dėdžių, bent per šventes pasikviečiančių mažylius į jų svajonių namus, vis mažėja. Šias Kalėdas Linkaučių globos namuose pasiliks švęsti trečdalis visų globotinių – jiems, kad ir kaip stengėsi, N.Stakytė gerųjų tetų nepajėgė surasti.
Valstybei užkrautų atžalų nelanko ir biologiniai tėvai. Jų surambėjusių širdžių nesuvirpina geroji Kalėdų dvasia – kol kas dar neatsirado nė vieno, pasidomėjusio, kaip šventes praleis vaikų namuose paliktas jo vaikelis. “Nei eina, nei skambina, nei domisi – pinigų tokiam tikslui neatsiranda”,- atsiduso N.Stakytė. Ji tikino tik apsidžiaugsianti savo darbo kabinete sulaukusi šeimų, pasiryžusių pamestų vaikų gyvenimą praskaidrinti savo gerumu. “Tegul ateina visi, kurie turi svajonę: dvejojantieji ir vis negalintieji apsispręsti, nesiryžtantieji ar prisibijantieji. Mūsų tarnyba ir dirba tam, kad jūs surastumėte vieni kitus”,- kvietė vedėja.
Reikia, kad kas paglostytų galvą
Panevėžio A.Bandzos vaikų namuose – kalėdinė nuotaika. Namų vadovas Sigitas Juodzevičius tvirtino, jog gerų žmonių, vaikus remiančių įmonių dėka, globotiniams šventinių renginių netrūksta. Suminėti visus, kurie prisidėjo kurdami šventę šių namų gyventojams, atskiro rašinio tema. “Vykome į Prezidentūrą, žiūrėjome kinų cirką, pramogavome “Akropolyje”, dar 40 vaikų dalyvaus Nomedos labdaros akcijos finale Vilniuje, čiuožinėjome Ledo arenoje, 30 mažylių apkirpo ir pica vaišino miesto grožio salono kirpėjos, su dovanomis atvyko baikeriai, Seimo pirmininkas, dar vaikai gaus slidžių, rogučių…”- jau įteiktas ir dar laukiamas dovanas ilgai vardijo S.Juodzevičius. Tarp vaikų namų auklėtinius remiančiųjų – nemažai tokių, kurie net nenori būti viešinami. “Štai visai neseniai užėjo žmogus su maišu vaikiškų mašinėlių, nė pavardės nenorėjo sakyti, tepasakė, kad tai – vaikams”,- apie kai kurių panevėžiečių kuklumą kalbėjo direktorius. Jis vertina visų rėmėjų pastangas padėti tėvų netekusiems vaikams. “Nepriklausomai nuo to, kiek, ko ir už kiek žmogus paaukojo. Jau vien tai, kad jis pagalvojo ir prisidėjo – jau ženklas, kad jo širdyje keroja gerumas”,- įsitikinęs vaikų namų vadovas.
Jau kuris laikas kalėdines dovanėles priimantys šių namų auklėtiniai šventes sutiks šeimose – daugelis jų, pasak direktoriaus, turi “ne popierinius” krikšto tėvus, yra ir daugiau panevėžiečių šeimų, prie kurių stalo vietos atsiranda ir tikrų tėvų paliktiems vaikams.
Apie biologinių gimdytojų santykius su kadaise valstybės globai patikėtomis atžalomis direktorius šnekėjo nenoriai – buvo galima justi, jog jam labai svarbu globotinių jausmai: “Jie skaitys, gali supykti, užsigauti”.
Paklaustas, ar vadinamieji tėvai bent per Kalėdas atsimena savo vaikus, direktorius teatsakė: “Nėra apie ką kalbėti. Jie jau padarė sprendimą. O kartą per metus pakištas saldainis – nereikalingas žaidimas vaikų jausmais. Jei visoje giminėje neatsirado nė vieno, galinčio pasirūpinti tuo vaiku, tai kokie dar gali būti jų jausmai paliktam vaikui”.
Dabar A.Bandzos vaikų globos namuose gyvena 145 vaikai. Artimiausiu metujų šeimą turėtų papildyti dar 7-8 mažyliai. “Vaikų skaičius nuolat keičiasi, vieni išeina, kiti ateina. Buvo laikas, kai jų buvo daugiau”,- pasakojo direktorius. Tarp jų tikrų našlaičių – labai nedaug. Daugelis turi gyvus tėvus. S.Juodzevičiui skaudžiausia, kad vaikai biologinių gimdytojų tarsi paliekami tarp dangaus ir žemės – tėvystės teisės apribojamos laikinai. Tokių vaikų negalima įvaikinti, jų vaikystė prabėga globos namuose, o būsimieji įtėviai, kaip žinia, pageidauja kuo mažesnio vaikelio.
“Dėmesio vaikai laukia ne tik per Kalėdas. Jo reikia visus metus. Ir ne tik dovanų – žmogiško prisilietimo, šilumos, artumo. Tiesiog kad kas galvą paglostytų, bent retkarčiais pasikviestų į darnią šeimą. To vaikai bene labiausiai trokšta”,- kalėdines globotinių svajones “Sekundei” atskleidė direktorius.
Įvaikintųjų – nedaug
Šiais metais iš A.Bandzos vaikų globos namų neįvaikintas nė vienas mažylis. Per Kalėdas viena globotinė vyksta į svečius pas globėjus į užsienį. Šeima, dievinanti gana aikštingą charakterį turinčią penkiolikmetę, ją pasiryžusi įvaikinti.
Apie norinčiuosius globoti vaikus, S.Juodzevičius teigė turintis dvejopą nuomonę. “Sunku suvokti bedarbį, auginantį du savo vaikus ir pasiryžusi globoti dar du svetimus. Nejučia peršasi mintis, kad jo galvoje – mintys apie už vaikus gaunamą sumelę”,- sakė direktorius. Jo nuomone, įvaikinimo procesas paspartėtų, jei visos beglobiais vaikais besirūpinančios institucijos suvienytų savo jėgas – šviestų visuomenę. “Čia mes jau niekuo negalime padėti. Kaip jūs patarsite mums reklamuoti įvaikinimą – dėti į spaudą vaikų nuotraukas?”- klausė vadovas. Jo nuomone, vaikai – visuomenės veidrodis. O kad mūsų visuomenė šiek tiek pasiligojusi – niekam ne paslaptis, o jos gydymas – ne vienos dienos darbas.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
