Vis platesnį mastą įgaunanti medikų emigracija į Vakarus Lietuvos gydymo įstaigoms kol kas nekelia didelių problemų. Tačiau pats jų „laimingo nutekėjimo“ faktas dar labiau išryškina pasiliekančiųjų bėdas. Kol kas nerealu tikėtis, kad išvykėlių sumažės ir kad išvykę laikinai, greitai sugrįš. O pas mus vis daugiau specialistų atvyksta iš Rytų.
Su gydytojų „nutekėjimu“ į turtingesnes Europos šalis susiduria visos naujos ES narės. Medikai mielai laukiami Anglijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Švedijoje – tos šalys net kaltinamos tuo, kad nepakankamai paruošia savų specialistų, o pigiai perka kvalifikuotą darbo jėgą iš svetur, tame tarpe ir iš Lietuvos. Medikai migruoja ir šalyse–senbuvėse. Štai, pavyzdžiui, iš Vokietijos gydytojai važiuoja į Daniją, nes ten geresnės sąlygos. Apskritai, medikų migracija – labai paplitęs reiškinys. Teigiama, kad JAV, Kanadoje ir Europoje ketvirtadalis, o kai kur – net trečdalis gydytojų gimę ne toje šalyje. ES šalyse jau kalbama apie etišką įdarbinimą, kai atvykstantys specialistai būtų įdarbinami tik trumpam – kad galėtų užsidirbti, pasisemti patirties ir grįžti į savo šalį.
Norinčių daug, išvykstančių – mažiau
Tikrieji mūsų medikų darbo užsienyje mastai – nežinomi. Naujasis sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga cituoja apklausas, kurios rodo, kad apie 3 proc. medikų yra tvirtai nusiteikę išvykti, maždaug tiek esą ir išvyksta. SAM Sveikatos priežiūros išteklių valdymo skyriaus vedėjo Jono Bartlingo duomenimis, praėjus pusmečiui nuo stojimo į ES buvo išduota per 300 pažymų, palengvinančių legalų įsidarbinimą užsienyje, o tai yra maždaug 1,1 proc. visų gydytojų ir 0,12 proc. slaugytojų. Daug iš tų, kurie prašė pažymų, jau anksčiau buvo išvykę į užsienį, o Lietuvai įstojus į ES, tik ėmėsi tvarkyti dokumentus.
Pasak J. Bartlingo, nereikėtų baimintis, kad specialistus prarandame visam laikui – dalis jų vyksta kelių mėnesių stažuotėms, kiti – moksliniams tyrimams, nemažai – studijuoti rezidentūroje ir įgyti profesinę kvalifikaciją, tad tik reikėtų džiaugtis, kad jauni žmonės važiuoja pasitobulinti.
Bet, anot Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) prezidento Liutauro Labanausko, neturėtume guostis tuo, kad pasitobulinę jie grįš. Per mokymus pasižiūrima, kaip žmonės dirba ir tai neretai baigiasi darbo pasiūlymais. Pasibaigus terminuotoms sutartims, geriems specialistams bus pasiūlyta jas tęsti. Žodžiu, ruošiame medikus už savo valstybės pinigus, o jie išvyksta dirbti kitiems.
Tarp dviejų ugnių
Užsienyje vieni paklausiausių – mūsų odontologai, chirurgai ir anesteziologai–reanimatologai. Pastariesiems mažiau trukdo kalbos barjeras, be to, galbūt dėl jų įtempto darbo specifikos jų trūksta daugelyje Europos šalių.
Dėl išvykstančių specialistų apgailestavo VU Santariškių klinikų anesteziologijos–reanimatologijos centro vedėjas Alis Baublys, o pasak Lietuvos anesteziologų–reanimatologų draugijos primininko prof. Juozo Ivaškevičiaus, VU Greitosios pagalbos ligoninę šiemet paliko net 5 specialistai. „Nė vienas nepasakė, kad negrįš, tik neaišku kada. Palikti Lietuvą skatina ne tik atlygio už darbą skirtumai, apie kuriuos net nepatogu kalbėti, bet ir daug palankesnės darbo sąlygos, leidžiančios sumažinti šiai profesijai būdingą įtampą.
Lietuvoje – priešingai: medikai priversti dozuoti vaistus ir paslaugas, tai juos supriešina ir su ligonių kasomis, iš su pacientais, jie nuolat – tarp dviejų ugnių, bet vis atsiranda, kas įpila alyvos. Tarkime, nuo kitų metų pradžios įvedamas privalomas įstaigų draudimas, nors tam neskirta pinigų. Arba sumanymas neleisti dirbti papildomai. Po tokių judesių pasigirsta šūksmai viską mesti ir bėgti iš Lietuvos“, – sako prof. J. Ivaškevičius.
Kas toliau?
Galėtume tik džiaugtis, kad mūsų žmonės randa geresnį gyvenimą, nors ir svetur, kad ten yra vertinami. Tačiau, kai per savaitę išvyksta po 2–3 medikus, Lietuvai – per didelis nuostolis, jei tempai bus tokie pat, galime sulaukti rimtų bėdų. Negaudami paslaugų savo šalyje, pagal ES direktyvas žmonės turi teisę reikalauti, kad pagalba būtų suteikta bet kurioje ES šalyje – tokiu būdu ir mūsų ligonių kasų pinigai nutekėtų užsienin.
Su panašiomis bėdomis susidūrė Estija, kurioje medikų emigracijos mastai buvo kur kas didesni nei Lietuvoje dėl kaimynystėje esančių Skandinavijos šalių. Lietuvos regionuose – jau dabar specialistų badas, niekas nebeprisimena, kada paskutinį kartą sulaukė jauno, diplomuoto gydytojo. Kol kas stygius kompensuojamas kitais tos srities specialistais, antraeilininkais arba samdoma iš didesnių, arčiau esančių miestų.
Deja, prognozės rodo, kad esant dabartinėms tendencijoms iki 2011 m. gydytojų sumažės maždaug ketvirtadaliu. Panašu, kad dar daugiau nei emigracija mažėjimą lemia vidinis nubyrėjimas. Tyrimai rodo, kad net pusė kai kurių amžiaus grupės jaunų gydytojų neturi licencijų ir nesudarę sutarčių su ligonių kasa, žodžiu – nedirba sveikatos apsaugos sistemoje.
Visi sutinka, kad svarbiausias gelbėjimosi ratas – atlyginimų kėlimas, bet net juos ir gerokai pakėlus, nuo Vakarų labai atsiliktume. Pasak sveikatos apsaugos ministro Žilvino Padaigos, yra ir kitų, nors ir mažiau veiksmingų priemonių, kurios galėtų vėl suteikti pagarbą šiai profesijai – bandyti pagerinti gydytojų ir įstaigų darbo sąlygas.
Yra ir kitas kelias: savų medikų nubyrėjimą kompensuoti specialistais iš kitų šalių, kurie dirbti būtų finansiškai suinteresuoti čia dirbti. J. Bartlingas pripažįsta, kad nors antplūdžio ir nėra, medikų iš Rytų – Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos atvyksta nuolat, keletas per mėnesį prašo pripažinimo dokumentų. Vis dėlto tokių pažymų prašančių atvykėlių yra mažiau nei lietuvių, tvarkančių popierius išvykti.
Norvegiškos odisėjos
Norvegijoje gyvena nemažai medikų iš Lietuvos. Dauguma jų ten pradėjo traukti maždaug nuo 1997 m. Ir šiandien jų gretos pasipildo, bet kalbama, kad gydytojų čia lyg ir pakaktų. Norvegų medikai šioje šalyje uždirba per mėnesį 20–50 tūkst. kronų „į rankas“ (8–20 tūkst. Lt).
Dalius ir Jovita Bansevičiai buvo bene pirmieji ten apsistoję. Jie išvyko Norvegijon dar 1992 m. Dalius – rengti mokslinio darbo daktarinei disertacijai, kurią apsigynė 2000 m. Per keletą metų teko pereiti visą sistemą (norvegų kalbos, norvegų medicininės kalbos kursai, medicininis egzaminas) ir jau 1995 m. pradėti dirbti (žmona – kiek anksčiau), nes stipendija medikams, dirbantiems mokslinį darbą, suteikiama paprastai 2–3 metams. Nors daug dalykų, turint omeny ir internatūrą, teko išeiti iš naujo, D. Bansevičius vertina tai kaip naują patirtį, o ne kaip problemą.
Jie su žmona yra dirbę ne vienoje ligonininėje, taip pat ir privačiai. „Nėra išankstinio lietuvių medikų vertinimo ar išskirtinumo, nors pacientai dažnokai klausia, iš kur esame. Vertina daugiau pagal asmenines savybes, žinias, o ne pagal tautybę“, – sako p. Dalius. Dabar pagal sutartį su ligonine jis dirba neurologu (šią veiklą galima palyginti su privačia praktika), žmona Jovita darbuojasi privačiame šeimos gydytojų centre.
Pernai pasiėmę metus atostogų su šeima gyveno Lietuvoje, sūnus ir dukra ėjo į lietuviškas mokyklas, tėvai dalyvavo čia vykusiuose savo srities kongresuose. Nuo rugsėjo jie vėl Norvegijoje. „Čia geresnės sąlygos dirbti. Valstybinėje įstaigoje – trumpesnis darbo laikas, skiriamos laisvos dienos tvarkyti dokumentus, skaityti literatūrą.
Gydytojo prestižas irgi aukštesnis nei Lietuvoje – jei pacientui sudarytas gydymo planas, dažniausiai gali būti užtikrintas, kad jo ir bus laikomasi“, – pasakoja D. Bansevičiaus. Pasak jo, Lietuvoje yra sąlyginis neurologų perteklius – pas mus jų apie 400–500, o daug didesnėje Norvegijoje – apie 200. D. Bansevičiaus nuomone, nereikėtų baimintis ir to, kad Lietuvą užplūs gydytojai iš Rusijos, Baltarusijos – tai irgi tik pliusas: proga kolegoms sužinoti, kaip dirbama kitur.
Gintarė Bubėnaitė iš Lietuvos išvyko 1999 m. Norėjo mokytis psichoterapijos, gauti tarptautiniu mastu pripažintą išsilavinimą, ir tapti psichoanalitinės psichoterapijos supervizore. Norvegijoje viskas susiklostė sėkmingai, bet kainavo daug nervų ir energijos. Kadangi teko iš karto dirbti, reikėjo skubiai išmokti, laikyti egzaminus ir tvarkytis dokumentus specialybės pripažinimui. Be to, kartu pradėjo mokytis 4 metus trunkančiame psichoanalitinės psichoterapijos seminare, vykstančiame savaitgaliais. „Visa tai įveikiau. Jaučiu, kad esu pastebėta ir priimta“, – džiaugiasi Gintarė.
Savo padėtimi ji labai patenkinta, nors buvusi iš tų, kurie dievagojosi, kad niekada iš Lietuvos neišvyks – čia turėjo butą, uždirbdavo daugiau nei paprastas daktaras. „Norvegijoje mane labiausiai tenkina darbo santykiai, įstatymai, iš tiesų saugantys žmogaus teises, socialinė sistema. Profesinės galimybės tobulintis nelyginamos, daugumą kursų išlaidų apmoka darbovietė“, – sako ji.
Nors gydytojų atlyginimai Skandinavijoje nėra itin dideli, bet jai pakanka ir to, ką uždirba: gavusi specialisto pripažinimą, gauna daugiau nei dauguma čia esančių lietuvių, tebedirbančių rezidentais, turi ir nuosavą butą gerame Oslo rajone. Lietuvė dirba Oslo “Rikshospitalet” universitetinės klinikos psichosomatiniame skyriuje, šiemet baigia psichoterapijos programą ir tęsia pedagoginį seminarą. Per pusšeštų metų jai pasisekė nuveikti labai daug.
“Laikas”
