Kasdien į nežinią. Ne kiekvienos profesijos atstovai taip galėtų apibūdinti savo darbą. Išminuotojai laiko neplanuoja ir negyvena mintimis apie ramų savaitgalį. “Dabar kalbuosi su jumis, tačiau nežinau, kas bus už minutės”,- sakė J.Vitkaus inžinerinio bataliono išminuotojų tarnybos 2 išminuotojų komandos vadas Vitalijus Mikėnas. Beje, pokalbio su ekstremalios profesijos atstovu teko laukti keletą savaičių – ruduo išminuotojams – darbymetis. “Iškvietimų sumažėja žiemą, o kol vyksta žemės darbai, mūsų pagalbos prireikia dažniau”,- teigė V.Mikėnas. Išminuotojo profesiją kariškis pasirinko prieš septynerius metus ir, pasak jo, nenusivylė – šio darbo nekeistų į jokį kitą.
Specialistu per dieną netampama
“Sekundės” korespondentei lankantis karo nuniokotoje Balkanų valstybėje Bosnijoje ir Hercegovinoje, vieno miestelio darbo biržoje akys užkliuvo už skelbimo, siūlančio jaunuoliams tapti išminuotojais – neturintieji supratimo apie šį darbą bus pamokomi pusmetį trunkančiuose kursuose. Dvejojantiesiems apsispręsti padėti turėjo žadamas 600 eurų atlyginimas ir visos socialinės garantijos. Deja, net ir neturintieji jokio pragyvenimo šaltinio klaidžioti po minų laukus nebuvo linkę – išminuotojas suklysta tik vieną kartą, antrojo gali ir nebūti.
Lietuvoje išminuotojai rengiami ne vienerius metus. Pasak komandos vado, jaunuoliai, nusprendę savo ateitį susieti su šia tarnyba, lanko specialius kursus ir tik suteikus 3 kvalifikacinę kategoriją tampa išminuotojų padėjėjais. Po dvejų metų paaiškėja, ar jiems bus leista kelti kvalifikaciją ir tapti tikrais išminuotojais.
J.Vitkaus inžinerinio bataliono išminuotojų komanda glaudžiasi Pajuostyje. 10 žmonių grupė aptarnauja didžiąją dalį Šiaurės Lietuvos – Panevėžys, Biržai, Anykščiai, Zarasai, Utena, Visaginas. “Visi komandos nariai – laiko patikrinti, puikiai savo darbą išmanantys profesionalai”,- užtikrino J.Mikėnas.
Adrenalinas – pirmaisiais darbo metais
Komandos vadas į iškvietimus vyksta be baimės – tai jau praeitas etapas. “Tam tikra adrenalino dozė būdavo pirmaisiais metais. Dabar to nejaučiu – sprogmenis padaryti nekenksmingus – mūsų kasdienybė”,- šypsojosi V.Mikėnas. Anot specialisto – baimė kyla dėl nežinojimo – į iškvietimą vykstantys išminuotojai nežino, kas jų laukia, tačiau vos pamačius sprogmenį tampa aiškus veikimo planas. Žiemą išminuotojai gali sau leisti lengviau atsikvėpti, tačiau pirmieji pavasariniai iškvietimai šiek tiek kirbina profesionalų nervus. “Tai dėl pernelyg ilgai užsitęsusios pauzės”,- mano išminuotojas.
Nežinia, ar galima šios profesijos žmones lyginti su chirurgais – tikslumas ir didžiulė koncentracija reikalinga tiek vieniems, tiek kitiems, tad paklaustas, ar yra vietos jausmams, V.Mikėnas atsakė trumpai: “Emocijų kartu nesivežiojame – jos lieka namuose. Mūsų darbe jomis nesivadovausi – reikalingas blaivus protas”.
Išminuotojai gali pasikliauti ne tik savimi – jie turi modernią ir naują vokiečių gamybos techniką, tačiau žmogiškasis faktorius šioje profesijoje yra neginčijamai svarbiausias.
Žemėje dūla daugybė sprogmenų
Per Lietuvą praeitame šimtmetyje nugriaudėjusių karų pasekmės – nesuskaičiuojamas kiekis žemėje pasilikusių sprogmenų: artilerijos sviediniai, rankinės granatos, minos, aviacinės bombos – radiniai, su kuriais V.Mikėnui ir jo vadovaujamai komandai tenka susidurti kone kasdien. Mirtį nešančius sprogmenis žmonės atranda pačiose netikėčiausiose vietose – dirbamos žemės laukuose, miškuose, miestų centruose. “Metalas nuo šalčio turi tendenciją kilti į paviršių, todėl netikėtų “dovanėlių” daugiau randama pavasarį”,- pasakojo išminuotojas.
Profesionalūs sprogmenų žinovai neslėpė sulaukiantys ir melagingų iškvietimų, tačiau nuoskaudos, kad važiavo be reikalo, nėra. “Tokių iškvietimų melagingais nevadinu – pagalbos ieškantis žmogus nežino, ar tai sprogmuo. Jo prielaidas patvirtina ar paneigia specialistai”,- teigė V.Mikėnas.
Išminuotojai žmonių rastus sprogmenis ne tik padaro nekenksmingus. Jie valo teritoriją – kai kruopščiai tikrinamas tam tikras plotas. Tokia akcija buvo vykdoma šalia Daukniūnų – profesionalų pagalbos prašė kelininkai. “Atradome ir padarėme nekenksmingus daugybę sprogmenų”,- apie Panevėžio seniūnijoje atliktus darbus pasakojo V.Mikėnas. Daukniūnai – ne vienintelė vieta mūsų rajone, kur teko iš peties darbuotis išminuotojų komandai. Savo eilės laukia ne vienas šalia miesto esantis miškelis. Vadas sąmoningai nenorėjo konkretizuoti vietos. “Žmonės lengvabūdiški – išgirdę, kur gali būti ginklų, puola patys jų ieškoti – kasinėja, rausia žemę, visiškai negalvodami apie pasekmes”,- puikiai išmanė savimi pasitikinčių drąsuolių psichologiją komandos vadas.
Minas saugojo kaip suvenyrus
Tai, kad su pavojingais radiniais visuomenė elgiasi lengvabūdiškai, išminuotojai mato gana dažnai. Sprogmenų aukomis tampa juos suradę vaikai. “Daukniūnuose vaikai surado 50 ml vokišką artilerijos sviedinį, išsuko sprogdiklį, o kapsulę padegė. “Sprogdintojų” saviveikla baigėsi itin tragiškai – vienam jų išplėšta akis, nutraukti pirštai”,- pasakojo V.Mikėnas. Panašiai nukentėjo vaikai Rukloje ir Marijampolėje. Pirmas įspūdis, anot komandos vado, kad senas ir aprūdijęs sprogmuo nebesprogs, dažniausiai būna apgaulingas – viduje esanti sprogstamoji medžiaga net po kelių dešimtmečių išlaiko savo savybes ir toks užtaisas gali sprogti su dar galingesne jėga nei tuomet, kai buvo pagamintas. Atradusieji sprogmenis kartais jaučia pareigą juos nunešti į policijos komisariatą ar dar blogiau – parsivelka į namus ir tik tada skambina specialioms tarnyboms. Gerai, kad dar skambina. Antai vienas berčiūnietis iš nesprogusio artilerijos sviedinio sumanė pasidirbti priekalą, o kitas panašus radinys turėjo tarnauti kaip plaktuko kotas.
V.Mikėnas pasakojo apie biržietį, namus pavertusį minų lauku – Antrojo pasaulinio karo dalyvis dvi minas laikė namuose kaip savo šlovingos praeities įrodymą. “Karybos mokslų paragavęs vyriškio sūnus suprato, kokiais “suvenyrais” tėvas išpuošė namus, ir iškvietė išminuotojus”,- pasakojo V.Mikėnas.
Šių istorijų pabaiga laiminga, todėl apie tai pasakodamas “Sekundei” išminuotojų komandos vadas negalėjo sulaikyti šypsenos. “Juokas ima dabar, tačiau kai vykome į šiuos iškvietimus, juokinga nebuvo”,- pripažino specialistas.
Karų palikimo pėdsakų randama pačiose netikėčiausiose vietose – visai neseniai išminuotojai vyko į Rokiškį, statybvietėje miesto centre aptikta 50 kg sverianti aviacinė bomba. Dar įspūdingesnis radinys specialistų laukė netoli Subačiaus miestelio. 100 kg aviacinę bombą išminuotojai sprogdino prieš tai apkasę ją žemėmis – kad sumažintų sprogstamąją galią. Giliai duobei kasti buvo pasitelktas ekskavatorius.
Moterims nėra ko veikti
Išminuotojas – vyriška profesija. Šalia Panevėžio dislokuotos komandos vyrai kartu nuo 1997-ųjų. “Šis darbas reikalauja pasitikėjimo vienas kitu, be to neįmanoma – negali būti vienoje komandoje su žmogumi, kuriuo nepasitiki”,- sakė vadas. Per dieną išminuotojai sulaukia 3-4 skambučių, informuojančių apie pavojingus radinius. Nuo metų pradžios jie gavo 85 nerimo signalus iš įvairių Šiaurės Lietuvos vietų.
Paklaustas, ar pavojingas darbas nevilioja moterų, V.Mikėnas nusišypsojo – pasak jo, moterims šioje tarnyboje nėra kas veikti. “Čia daug fizinio darbo, atliekamo rankomis. Kaip atrodys moteris, mojuojanti kastuvu”,- paaiškino komandos vadas. Apie tai, kad išminuotojams tenka sunkiai dirbti, žino nedaugelis – meniniuose filmuose ši profesija pateikiama daug romantiškiau – likus keletui sekundžių iki sprogimo išminuotojas nusprendžia, kurį laidelį reikia perkirpti, kad neįvyktų tragedija. Paprastai pasirinkimas visada būna teisingas. Tačiau tokia laiminga pabaiga ir menininkų supratimas apie išminuotojų darbą V.Mikėnui kelia juoką – tikrovėje prozos daug daugiau. Kasdien vyrą į darbą išlydinti žmona, pasak vado, jau įpratusi prie ekstremalios jo profesijos. “O aš šiuos vyrus laikau avantiūristais – ar gali normalus žmogus rinktis tokį darbą?”- į pokalbį įsijungė Dalia Grigaravičienė, Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono ryšių su visuomene skyriaus viršininkė. Pastaba V.Mikėno nesupykdė – šios profesijos žmones išmušti iš pusiausvyros ne taip jau paprasta. “Nėra čia jokio avantiūrizmo – darbas kaip visi”,- šypsojosi išminuotojų komandos vadas. Nusivilkę uniformas šie vyrai grįžta prie visiems mirtingiesiems įprasto gyvenimo ritmo – jų laukia šeimos, vaikai, mylimosios. V.Mikėnas laisvalaikį skiria medžioklei, kiti komandos vyrai – aistringi žvejai. Iki skambučio, pranešančio apie mirtį nešančius radinius. Iki pranešimo apie jų laukiančią nežinią.
Rasa Šošič
tel. 511223, rasa@sekunde.com
