Netoli Jonavos, Rukloje, esančiame užsieniečių priėmimo ir apgyvendinimo centre gyvena 86 užsieniečiai iš Čečėnijos, Pakistano, Azerbaidžano, Irako ir kitų trečiajam pasauliui priskiriamų šalių. Gimtus namus šie žmonės paliko dėl įvairių priežasčių – vienus iš tėvynės išginė karas, kiti tikisi surasti išsvajotąją žemę, kurioje pradėtų kurti turtingesnį ir geresnį gyvenimą. Rukloje svetimšaliai leidžia dienas, kol nagrinėjami jų prašymai suteikti pabėgėlio statusą. O tokį statusą jau gavusieji centre lieka iki tol, kol bus iškelti į socialinės integracinės programos vykdymo vietą. Ne paslaptis – lietuviai pabėgėlių atžvilgiu nusiteikę skeptiškai. Matydami sąlygas, kokiomis gyvena atvykėliai, ne vienas pagalvoja apie šiukšlynuose ir varganuose būstuose pusbadžiu egzistuojančius tautiečius. “Manau, nė vienas lietuvis, nuvykęs į svečią šalį, nenorėtų, kad su juo būtų elgiamasi kaip su benamiu šunimi. Emigruojantieji iš Lietuvos į Vakarų valstybes ar Ameriką tikisi tolerancijos ir viliasi, kad nebus pažeminti. Turintieji neigiamą nuostatą pabėgėlių atžvilgiu, turėtų tai prisiminti, galbūt tada prašantieji Lietuvos pagalbos neatrodys taip atgrasiai”,- “Sekundei” sakė A.Dieninis.
Pabėgėlių sumažėjo
Aštuntus metus veikiančio centro veiklos profilis pasikeitė Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. “Mūsų tikslas – apsisprendusiuosius likti Lietuvoje integruoti į šalies gyvenimą”,- sakė centro vadovas. Atvykėliai iš tolimų šalių privalo lankyti lietuvių kalbos pamokas, Lietuvos visuomenės pažinimo kursus. Direktorius neslėpė – dauguma atvykėlių neturi jokio išsilavinimo, profesijos. Didžioji dalis centro gyventojų – čečėnai. Šioje šalyje karas sunaikino viską, kas buvo kurta šimtmečius: sugriautos gamyklos, mokyklos, namai. Be to, daugelis neteko artimųjų. “Čečėnijoje – visuotinis chaosas. Žmonės, atvykę iš karo pragaro, jau spėjo pamiršti, ką reiškia eiti į darbą, gauti atlyginimą, mokytis”,- pasakojo A.Dieninis. Pakeisti dešimtmetį kariavusių žmonių gyvenimo būdą – ne dienos, net ne metų darbas. Čečėnų vaikai nemoka skaityti, tačiau puikiai išardo ir sudeda kalašnikovo automatą. Karo nusiaubtoje šalyje galėjo išlikti stipriausi – sugebantys pakovoti už save, plėšiantys, vagiantys ne dėl įdomumo, bet neturintys kitos išeities. “Toks jų gyvenimo suvokimas. Patekę į kitą aplinką, jie elgiasi taip, kaip įpratę. Nemanau, kad duobėje augęs ir kariavęs čečėnų vaikas įgytą patirtį nubrauks lengvai”,- įsitikinęs centro vadovas.
Tai, kad nuo gegužės 1 d. Lietuvoje prieglobsčio prašantys užsieniečiai priversti dalyvauti integracinėje programoje, keičia pabėgėlių statuso prašančiųjų mąstymą. “Anksčiau jiems į viską buvo nusispjaut – naudojosi visomis įstatymų suteiktomis teisėmis ir galimybe gyventi mokesčių mokėtojų sąskaita. Dabar nusprendusieji likti Lietuvoje privalo tai įrodyti konkrečiais darbais ir nemažai stengtis, kad taptų visaverčiais visuomenės nariais”,- teigė A.Dieninis. Jo duomenimis, prieglobsčio prašytojų kasmet vis mažiau, o pasikeitus Pasienio tarnybos vadovybei nebeliko nelegaliais keliais į Lietuvą plūstančio užsieniečių srauto. Paklaustas, kokie motyvai atvykėlius skatina prašytis prieglobsčio Lietuvoje, direktorius atsakė, jog oficiali versija visų vienoda – užsieniečiai teigia, kad iš gimtinės juos išginė karas ir politinės priežastys. “Tačiau tikrovė gali būti ir kitokia. Dalį šių žmonių galima vadinti ir ekonominiais emigrantais, jų pagrindinis tikslas – įsitvirtinti vakarietiškoje ir ekonomiškai stiprioje Vakarų valstybėje”,- mano A.Dieninis.
Vadovo nuomonę netiesiogiai patvirtino ir Integracijos skyriaus vedėja Beatričė Bernotienė. Ji teigė, kad beveik 80 proc. per aštuonerius metus centre gyvenusių pabėgėlių išvyksta iš Lietuvos. “Visai neseniai dalyvavau seminare Čekijoje. Ten sutikau užsieniečių, gyvenusių mūsų centre. Jų Lietuvoje lieka labai mažai – vieni grįžta į gimtinę, kiti beldžiasi į turtingesnių valstybių duris”,- pasakojo B.Bernotienė. Prašančių Lietuvos pagalbos užsieniečių sumažėjo 2,5 karto dar ir dėl to, kad nuo gegužės 1-osios įdiegta EURODACT sistema. Visiems prieglobsčio prašytojams imami pirštų atspaudai. Šia kartoteka naudojasi visos ES valstybės. Jei užsieniečiui jau buvo suteiktas prieglobstis Lietuvoje, tačiau jis to paties paprašė Vokietijoje, pagal ES galiojančius įstatymus toks žmogus grąžinamas į Lietuvą. Taigi jei į mūsų šalį atvyks kitoje ES valstybėje prašiusieji prieglobsčio, Lietuva turi teisę juos išsiųsti ten, kur jie registruoti kaip prieglobsčio prašytojai.
Nors pabėgėlių srauto didėjimo tendencijų A.Dieninis neįžvelgia, tačiau linkęs laikytis pragmatiško požiūrio į šios problemos sprendimą. “Tiek įstatyminė bazė, tiek centruose dirbantys žmonės turi būti pasirengę bet kokioms situacijoms. Štai kad ir Baltarusija. Niekas negali žinoti, kaip klostysis įvykiai šioje šalyje, ir niekas negali garantuoti, ar Lietuvai neteks atverti sienų kokiai dešimčiai tūkstančių politinio prieglobsčio prašytojų iš Baltarusijos. Pabėgėlių priėmimo sistema turi būti pasirengta bet kokiems netikėtumams”,- sakė centro direktorius.
Centre – ramybės mėnuo
“Sekundės” korespondentai centre lankėsi prieš vidudienį, tačiau gyvenamuosius korpusus gaubė ramybė – tik vienas kitas gyventojas išskubėdavo į gyvenvietę. “Visi miega. Ramadanas”,- paaiškino B.Bernotienė. Ramadanas – musulmoniškas pasninkas, jis prasidėjo praėjusį penktadienį. Ruklos pabėgėlių centre musulmonų – dauguma. Tiesa, čečėnai ne tokie karšti tikintieji, kaip išeiviai iš Irako ar kitų musulmoniškų šalių. “Jie juokauja, kad dar tik mokosi būti musulmonais”,- sakė Integracijos skyriaus vedėja. Per ramadaną, trunkantį visą mėnesį, musulmonai turėtų melstis, pasninkauti, susilaikyti nuo alkoholio ir kūniškų malonumų. Valgyti galima tik saulei nusileidus, todėl, centro darbuotojų teigimu, per ramadaną gyvenimas čia atgyja vakare ir verda visą naktį. Saulei patekėjus, musulmonišką tikėjimą išpažįstantys pabėgėliai eina miegoti ir lovoje praleidžia didžiąją dienos dalį. O ką veiki, jei net muzikos per ramadaną draudžiama klausytis?
Tačiau Užsieniečių registracijos centre Pabradėje gyvenantys atvykėliai ramadano pradžios nešventė. Pabradėje pasninko pradžia pažymėta riaušėmis virtusiomis išgertuvėmis. “Incidentų beveik nebūna, tačiau centre veikia policijos postas – tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia nėra apsaugos”,- teigė direktorius.
Gyvenimo sąlygomis nesiskundžia
Centro Integracijos skyriuje – užsieniečių mokymo, jų vaikų ugdymo bei sveikatos priežiūrą vykdančių darbuotojų kabinetai. Psichologė Valentina Bereznaja rado laiko pasikalbėti su “Sekundės” korespondentais – lauktasis pacientas pramiegojo konsultacijos laiką. V.Bereznaja atvykėliai pasitiki. Psichologė pabrėžė, kad jos pagalba reikalinga beveik visiems į centrą patekusiems užsieniečiams. Daugelis jų – ištikti socialinio šoko. Ypač sunku atvykusiems iš Čečėnijos – žmonės prarado namus, išžudyti artimieji, baimė dėl karo suniokotoje šalyje likusių giminių saugumo, jie nėra užtikrinti dėl savo ateities. Pasak psichologės, jos pagalbos dažniau prireikia vyrams – jie sunkiai suvokia savo vaidmenį naujoje situacijoje. Įpratę kariauti čečėnai neįsivaizduoja, ką galėtų veikti taikioje Lietuvoje. “Ne visiems atvykėliams pakanka mano konsultacijų. Prireikia psichiatrų pagalbos, vaistų ir rimtesnio gydymo”,- sakė V.Bereznaja.
Šalia psichologės – bendrosios praktikos gydytojo
kabinetas. Eilių nėra. Pasak čia dirbančios slaugytojos, medikė dirbs tik po pietų. Moteris pasakojo, kad žaizdas tvarstyti tenka itin retai – centre muštynių beveik nebūna. Atvykėlių ligos dažniausiai susijusios su pakitusiu klimatu – Irake, Libane, Azerbaidžane daug šilčiau nei Lietuvoje. Šių šalių vaikai pirmą kartą pamato sniegą. “Klimato pasikeitimai lemia, kad daug sergančiųjų virusinėmis ligomis – bronchitu, sloga, virusinėmis infekcijomis”,- pasakojo slaugytoja. Centro gyventojai neabejoja Lietuvos medikų kompetencija ir paskirtus medikamentus vartoja kaip nurodo gydytoja. Tiesa, mamos karščiuojančius mažylius bando gydyti naminėmis priemonėmis, tačiau kai situacija tampa sunkiai kontroliuojama, nesivaržydamos kreipiasi į medikus.
Tame pačiame pastate įsikūrusios ir mokymo klasės. Centre mokosi ir suaugusieji. Pabėgėlių vaikai žinių semiasi Jonavos vidurinėse mokyklose. Užsieniečiai kalbėti ir rašyti lietuviškai mokomi kasdien po 3 val. Pamokoje – keletas tamsaus gymio vyriškių. Jie neprieštarauja, kad užsiėmimą stebėtų korespondentai. Atvykėlis iš Afganistano jau kalba lietuviškai. “Tai – mūsų mokytojos dėka. Ji labai suprantamai paaiškina”,- puikia lietuvių kalba dėstė jaunas vaikinas. Kiti, pakalbinti lietuviškai, tik šypsojosi, tačiau mokytojos pateiktas užduoti atliko labai kruopščiai.
Lietuvių kalbos pamokos – privalomos. Atsisakiusieji jas lankyti gali netekti dalies pabėgėliams skiriamos piniginės paramos. Anot pedagogės, geriau sekasi tiems, kurie jau apsisprendę likti Lietuvoje. O kiti į mokslus žiūri kaip į primestą prievolę, tad ir rezultatai minimalūs. Visai šalia, kompiuterių klasėje, į lietuvių kalbos paslaptis gilinosi kelios moterys. Yra sukurtos specialios kompiuterinės programos, padedančios užsieniečiams lengviau mokytis kalbos. Mokinės į atvykėlius nekreipė dėmesio. Jos įdėmiai žvelgė į rusiškai kalbančią mokytoją.
Centre veikiančiame vaikų darželyje ketvirtadienį žaidė
viena čečėnų tautybės mergaitė. “Ramadanas”,- tiek tepaaiškino mergytę prižiūrinti auklėtoja. Paprastai darželyje laiką leidžia 10 vaikų. Čia jie mokosi lietuviškai, žaidžia. Paklausta, galbūt mažųjų atvykėlių mamos dirba, pedagogė nusišypsojo: “Ne, jos augina mažesnius vaikučių broliukus ir sesutes”.
Dabar centre gyvena 30 vaikų. Jie lietuviškai kalba daug geriau už savo tėvus ir daug greičiau pamiršta gimtinėje patirtus košmariškus išgyvenimus. “Vaikai labai laukia Kalėdų. Tai – bene smagiausia šventė. Žiema ir Kalėdų Senelis su dovanų maišu neišdildomą įspūdį padaro ne tik mažiesiems centro gyventojams”,- pasakojo Integracijos skyriaus vedėja.
Atvykėlių paslaugoms – biblioteka. Pasak B.Bernotienės, skaitytojų netrūksta. Skaitykloje – rusiški laikraščiai, tačiau didžioji dalis knygų – lietuvių kalba. Bibliotekoje yra medžiagos apie Lietuvos miestus. Užsieniečiai gali pasirinkti, kur keliaus, kai baigsis šis gyvenimo etapas. Prieglobstį gavusių svetimšalių jau yra Vilniuje, Telšiuose, Jonavoje, Marijampolėje, Druskininkuose, Pabradėje. Centro vadovas neatmetė galimybės, kad netolimoje ateityje atvykėlių gali atsirasti ir Panevėžyje – visa tai priklauso nuo miesto Savivaldybės noro ir galimybių dalyvauti užsieniečių integracinėje programoje.
Gyvenamųjų patalpų virtuvėse ir valgomuosiuose šeimininkauja moterys. Visur – ideali švara ir tvarka. “Čečėnės – labai tvarkingos. Tačiau kartais reikia priminti, kad susitvarkytų, bet didesnių bėdų dėl to nebūna”,- pasakojo B.Bernotienė. Centro gyventojai išlaikomi valstybės – rengiami, aprūpinami drabužiais, patalyne. Jie nemoka už elektrą, vandenį, komunalines paslaugas. Svetimšaliams nekainuoja mokslas, medicinos paslaugos, higienos ar buities reikmenys. Visi čia gyvenantys gauna 150 litų pašalpą maistui. Suma neatrodo įspūdinga, tačiau atvykėliams kainuoja tik maistas. “Keturių asmenų šeima gauna apie 600 litų. Manau, kad maistui pakanka”,- įsitikinsi Integracijos skyriaus vedėja.
“Mumis labai rūpinasi. Tikrai nieko čia netrūksta, turime viską, ko reikia”,- korespondentei sakė vos mėnesį centre gyvenanti čečėnė Raisa Dilmajova. Smulkutė šviesiaplaukė moteris į Lietuvą atvyko su vyru ir trimis vaikais. Raisai dar sunku kalbėti apie patirtą siaubą. Moteris baiminasi dėl Čečėnijoje likusių artimųjų saugumo. “Visi mums pavydi, kad ištrūkome iš pragaro”,- šnabždėjo čečėnė. Baimės jausmas, kaustęs moterį daug metų, neapleidžia iki šiol – Raisa nesutiko fotografuotis, tik kaltai šypsojosi ir purtė galvą prašyta parodyti kambarį, kuriame gyvena.
Čečėnė Malika centre – jau dveji metai. Lietuviškai moteris atsakė į pasisveikinimą, tačiau bendrauti pageidavo rusiškai. “Mokausi lietuviškai dėl įdomumo, abejoju, ar galėsiu kada nors laisvai kalbėti”,- sakė Malika. Moteris Čečėnijoje teigia išgyvenusi visą pragaro siaubą – nužudyti trys jos broliai, seserys. Ji džiaugiasi, kad trims savo vaikams gali suteikti geresnį gyvenimą. Malika tikino norinti gyventi Lietuvoje. Ji sakė nebijanti jokio darbo. Paklausta, ar turinti specialybę, moteris tik galva palingavo. “Prieš karą dirbau ir specialybę turėjau. Dešimt metų kariavome, likau kaip stoviu ant naujo gyvenimo slenksčio”,- pasakojo čečėnė. Jos svajonė – įsikurti Lietuvos kaime. “Mieste nenoriu, dideli mokesčiai, kažin ar pavyks išlaikyti būstą. Kaime geriau”,- nusprendusi Malika. Ji svetingai atvėrė savo kambario duris. Nors apie svečių atvykimą nieko nežinojo, tačiau erdvus kambarys tviskėjo švara. Po kilimą ropojo mažylis. Jis atvykėliams šypsojosi ir mielai su jais sveikinosi.
Vietinių nuomonės išsiskyrė
Pakalbinti Ruklos gyventojai apie svetimšalių kaimynystę vieningos nuomonės neturėjo. Pulkelį mažylių vedžiojančios auklėtojos teigė, jog pabėgėliai sumaišties į miestelio gyvenimą neįneša, tiesa, padaugėjo mišrių santuokų. “Tarp mūsų globojamų vaikučių jau yra ir nelietuviško gymio auklėtinių”,- šypsojosi pedagogės.
Inesa Kazakovienė, Rukos gyventoja, netoliese
gyvenančiais svetimšaliais nesižavėjo. “Labai triukšmauja. Nuolat sėdi prie
parduotuvės, tarsi vištos ant laktų. Iš darbo grįžtu vėlai, praeiti nejauku.
Užgaulioja, laido nepadorias replikas”,- pasakojo ponia Inesa. Moteris mano, kad
užsieniečiams nereikėtų leisti laisvai vaikštinėti po miestelį, o naktinius
pasisėdėjimus prie parduotuvės geriau uždrausti. Ji buvo skeptiškai
nusiteikusi ir mišrių šeimų atžvilgiu. “Žinau, kad šeimą su miestelio gyventoja
sukūręs indas – labai padorus žmogus, dirba taksistu. Kitų nepažįstu. Kad
ir moterys kaltos – kai kurios prie pabėgėlių centro trinasi visą parą ir
telaukia kvietimo į lovą”,- pasakojo I.Kazakovienė. Jos draugė, išdrįsusi
pasisakyti tik savo vardą, apie čečėnus buvo nekokios nuomonės. “Bijau apie juos
pasakyti ką nors bloga, nes gali langus iškulti”,- sakė ponia Danutė. Ji jau
turi karčios bendravimo su pabėgėliais patirties – sutuoktinis pardavė čečėnui
automobilį. Svetimšalis pažadėjo trūkstamus 200 litų atiduoti kitą kartą.
“Sutikęs jį gatvėje, vyras priminė apie skolą. “Gal nori, kad tavo žmonai peilį
pašonėn suvaryčiau”,- pagrasino mano vyrui čečėnas. Tegul sau turisi pinigus, kad tik ramybė būtų. Vakare nejauku išeiti”,- kalbėjo ponia Danutė.
Rasa Šošič
tel. 511223, rasa@sekunde.lt
