Aukštaitijos krašto nefrologinių ligonių asociacija “Nefrita” Panevėžio ligoninėje surengė konferenciją “Dovanokime viltį gyventi”. Susirinkusiesiems buvo pasakojama apie inkstų transplantacijos organizavimą, žmogaus audinių ir organų donorystę, transplantacijos bei donorystės aspektus Panevėžio krašte. Daugėja nefrologinių ligonių, paslaugos darosi prieinamos, žmonių gyvenimo trukmė ilgėja, taigi gausėja pacientų hemodializės skyriuose. Transplantacija – efektyviausias gydymo būdas, tačiau dėl donorų organų trūkumo ligoniams tenka patirti daug nepatogumų, apie juos kalbama nefrologinių ligonių asociacijų rengiamose konferencijose.
Aktuali problema
Donorystė – tarsi paskutinis mirusiojo geras darbas, galintis išgelbėti ne vieno žmogaus gyvybę. Kaip tikino Panevėžio miesto ligoninės Hemodializės skyriaus vedėja Marija Sakalauskienė, itin sunku surasti žmogų, kuris sutiktų būti donoru ar įkalbėti artimuosius, kad jų mirusio giminaičio organai ar audiniai būtų persodinti recipientui. “Kai žmogaus inkstai nedirba, jam lieka tik trys išeitys: atlikti hemodializę, peritoninę dializę ar transplantaciją. Hemodializė – kai pro dirbtinę pusiau pralaidžią plėvelę šalinamos nuodingos medžiagos. Tai dar vadinama dirbtiniu inkstu. Peritoninė dializė atliekama pasitelkiant pilvaplėvę. Nuodingos medžiagos pašalinamos į specialų pilve esantį skystį ir jis pašalinamas iš organizmo. Dar viena išeitis – organų ar audinių transplantacija. Ji gali būti atliekama paimant organą iš gyvo asmens (brolio, sesers, motinos) arba iš mirusio žmogaus”, – sakė M.Sakalauskienė.
Gyvas donoras – tai toks žmogus, kuris sutinka paaukoti savo organą, kai tai reikalinga genetiškai artimam pacientui ar sutuoktiniui gydyti, kai nėra kitų efektyvių gydymo priemonių. Miręs donoras – kai organai paimami iš žmonių, kuriems nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas arba įvyko smegenų žūtis ir jie prieš mirtį sutiko būti donorais.
Nacionalinio organų transplantacijos biuro direktorė gydytoja Asta Kubilienė tikino, kad tik 15 procentų pacientų sulaukia donorinio audinio ar organo. Statistikos duomenimis, 2003-iaisiais daugiausia donorų buvo Ispanijoje, Austrijoje, tačiau Lietuva atsilieka nuo šių šalių. “2002-aisiais mirė apie 41 tūkstantį žmonių, bet tik 0,06 procento tapo donorais ir jų organai buvo dovanoti, kad išgelbėtų žmonių gyvybes. Donoru gali būti asmuo, kuriam konstatuota smegenų mirtis. Mirusiojo organai negali būti sužaloti nelaimingo atsitikimo metu, dažniausiai transplantacijai tinka nuo galvos traumų mirusio žmogaus organai, – sakė A.Kubilienė. – Itin svarbu, kad prieš mirtį žmogus būtų pasirašęs sutartį, jog sutinka būti donoru. Jei mirusysis nepareiškė savo sutikimo ar nesutikimo, kreipiamasi į jo artimuosius”.
Svarbu apsispręsti
Valią dėl donorystės gali pareikšti kiekvienas veiksnus asmuo, ne jaunesnis nei 18 metų. Jis turi teisę pasirašyti sutikimą ar nesutikimą ir tai gali padaryti bet kurioje gydymo įstaigoje, tik reikia turėti asmens tapatybę liudijantį dokumentą. Jei žmogus sutiks būti donoru, jam bus išduota donoro kortelė.
Pasak A.Kubilienės, jau daugiau nei 4 tūkstančiai piliečių pareiškė savo pritarimą donorystei. “Jei prieš mirtį žmogus nepareiškė sutikimo būti donoru, kalbamasi su jo artimaisiais, tačiau sunku juos įtikinti, kad neprieštarautų organo išėmimui, – sakė A.Kubilienė. – Nesutikimą lemia daug priežasčių. Kartais artimieji įsitikinę, kad jų giminaitis dar nėra miręs, arba nežino jo valios ir abejoja, ar artimas žmogus sutiktų būti donoru. Kartais giminės nenori prisiimti atsakomybės. Egzistuoja mitas, kad išimant organus transplantuoti bus subjaurotas kūnas, tačiau taip nėra. Mirusiajam lieka toks pat randas kaip per skrodimą, o jei išimamos ragenos, įdedami protezai, jie beveik nesiskiria nuo tikrų dalių. Viena iš priežasčių yra ir baimė sulaukti aplinkinių neigiamos reakcijos, tačiau pasaulis vystosi ir ši priežastis daug retesnė”.
Ne retai gydytojai susiduria su artimųjų pasipriešinimu, nes jie nepasitiki medicinos darbuotojais, smegenų mirties nustatymo metodika ar jaučia stresą, pyktį, neviltį. Jei žmonės apsisprendžia tapti donorais ar artimieji sutinka paaukoti mirusio giminaičio organus, prasideda ilgas ir sudėtingas procesas. Reikia ne tik surasti tinkamus recipientus, bet ir atlikti tyrimus, kad sužinotų, ar organas nebus atmestas. Gydytojai tikino, kad informacija apie donorą ir recipientą yra konfidenciali. “Mirtis niekada nesukelia teigiamų jausmų, tačiau kai kuriems žmonėms taisuteikia viltį gyventi. Jei žinotumėte, kad vienintelė tėvo ar sūnaus viltis – transplantacija, ar nesutiktumėte padėti? – klausė A.Kubilienė. – Deja, žmonės įvertina situaciją tik tada, kai patys susiduria su problema”.
Situacija Panevėžio krašte
Panevėžio miesto ligoninės gydytoja M.Sakalauskienė teigė, kad į jų įstaiga du ar tris kartus per savaitę atvyksta 53 ligoniai, kuriems reikalinga dializė. Aukštaitijos krašte šią paslaugą teikia trys įstaigos: VšĮ Panevėžio ligoninė, UAB “Nefromeda” ir Biržų ligoninė. Kiekvienais metais vis daugiau žmonių turi gauti hemodializės procedūras. 2003-iaisiais Panevėžio ligoninėje atlikta 6101 hemodializės procedūra, UAB “Nefromeda” – 3748, o Biržų ligoninėje – 986. Hemodializės skyriaus vedėja M.Sakalauskienė apgailestavo, kad negalima pasidžiaugti darbų rezultatais, nes mirtingumas gana didelis. 1997-aisiais mirusiųjų skaičius buvo 21 procentas, 2001 metais – 16 procentų, o 2003-iaisiais – 12 procentų.
“Džiaugiamės, kad Panevėžio ligoninėje buvo parengta donorų. Prieš dvejus metus turėjome 5 donorus, 2003-iaisiais – 6, o šiais metais buvo keturi donorai. Vienas donoras gali išgelbėti kelių žmonių gyvybes. Gali būti persodintos mirusiojo akys, inkstai, širdis, kepenys. Vienas asmuo laimingus gali padaryti kelis žmones, tačiau reikia sunkiai dirbti, kad parengtume transplantaciją”.
KMU Nefrologijos klinikos vadovas profesorius Vytautas Kuzminskis tikino, kad labai svarbu ir toliau ugdyti visuomenę bei medicinos įstaigų darbuotojus. “Inkstų transplantacijos organizavimas – sudėtingas procesas. Reikia įtraukti daug žmonių, kad išgelbėtume ligonių gyvybes. Reikia įkalbinti visuomenę, kad sutiktų dovanoti viltį kitiems, o tada jau laukia sudėtingos operacijos ir gydymas, – sakė V.Kuzminskis. – Žmogus, kuriam buvo persodintas organas ar audiniai, iš stacionaro išvyksta po 3-6 savaičių. Jį stebi gydytojas nefrologas, su juo ligonis gali susisiekti telefonu bet kuriuo paros metu. Kaskart jam apilankius pas gydytoją atliekama daug ir įvairių tyrimų, tad transplantacija – sudėtingas darbas, jis tęsiasi ne vienerius metus”.
Istorija
Jau prieš 3000 metų iki Kristaus gimimo Tibete veido defektai buvo gydomi persodinant odą, nors mokslas apie organų persodinimą atsirado tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje. 1902-aisiais pirmą kartą inkstą šuniui persodino austrų chirurgas E.Ulmanas. Pirma širdies transplantacija buvo atlikta 1967 metais Keiptaune, ją atliko Cristian Barnard. Dabar pasaulyje per metus atliekama apie 3500 širdies persodinimo operacijų. Pirmąją inkstų persodinimo operaciją 1954 metais atliko Murray. Dabar per metus atliekama apie 25 tūkstančius inkstų persodinimų. 1964-aisiais Vilniaus universitete buvo atnaujinti tyrimai dėl inkstų transplantacijos ir po kelerių metų čia pirmą kartą ligoniui buvo persodintas mirusio žmogaus inkstas. 2004 metų balandžio 22 dieną pirmą kartą Lietuvoje moteris su persodintu inkstu išnešiojo sveiką kūdikį.
Neringa Sirtautienė
tel. 467890 neringa@sekunde.lt
