Panevėžietės Valerijos Aravičienės likimo paprastu nepavadinsi – daug metų vargusi su taurelės nevengiančiu vyru, net ir jam mirus moteris negali sau leisti džiaugtis gyvenimu: ponios Valerijos meilės, supratimo, atjautos ir nuolatinio dėmesio reikalauja du sūnūs, sergantys įgimta dvasios liga. 29 ir 32 metų Rimvydu ir Imantu motina rūpinosi nuo pat vaikystės. Sūnums augant ligos paūmėjimai, kartais – netgi agresija silpstančiai moteriai tapo sunkiai pakeliami, tad 2000-aisiais vaikinai buvo apgyvendinti Skemų (Rokiškio r.) pensione. “Paragavę valdiškos duonos, sūnūs suprato, kad pas motiną buvo ne taip jau ir blogai, ir ėmė prašytis atgal”, – pasakojo V.Aravičienė. Po metų į namus sugrįžo jaunėlis, o vyresnysis, kurį teismas pripažino neveiksniu, liko pensione. “Imantas mėgdavo išgerti, sunkiai sekėsi su juo tvarkytis, kai užeidavo agresijos priepuoliai”, – apsisprendimą palikti vyresnįjį sūnų pensione aiškino motina. Tačiau motinos širdis neatlaikė sūnaus maldavimų, tad rugpjūčio 3-iąją į namus sugrįžo ir Imantas. Deja, kaip paaiškėjo netrukus, neteisėtai.
Išsivežė su darbuotojų žinia
Rugpjūčio 3 d. Imantas iš pensiono grįžo atostogų. “Man pasirodė, kad jis labai sulysęs. Bučiavo rankas ir prašė pasiimti į namus visam laikui”, – sakė V.Aravičienė. Nebegalėjusi atsispirti sūnaus maldavimams motina parašė prašymą Skemų pensiono vadovybei, kad sūnų atsiimanti. “Jokių problemų nebuvo – atidavė Imanto pasą ir kompensuojamųjų vaistų knygelę”, – teigė ponia Valerija. Parsivežusi sūnų, moteris skubėjo sutvarkyti dokumentus ir deklaravo jo gyvenamąją vietą Panevėžyje.
Rugsėjo pradžioje V.Aravičienė gavo laišką iš Skemų pensiono, jis įnešė nemažai sumaišties. Dokumente, pasirašytame Socialinės medicininės reabilitacijos vadovės Jolantos Šapokienės, teigiama, kad remiantis 2002-ųjų liepos 9 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu pensionuose gyvenantys neveiksnūs globotiniai iš įstaigos visam laikui gali išvykti tik pas teismo paskirtą globėją. “Taip išeina, kad vaikas pas mane gyvena neteisėtai, tačiau kai aš jį atsiėmiau iš pensiono, apie jokį teismo sprendimą kalbos nebuvo”, – ašarojo ponia Valerija. Paskambinusi į pensioną V.Aravičienė sužinojo, kad sūnų namo išleidusi darbuotoja pasielgė neteisėtai. “Manęs atsiprašė dėl nesusipratimo, sakė, kad pensiono vadovai gavo velnių dėl to, kad taip neatsakingai pasielgė, ir patarė kreiptis į teismą, jis mane paskirs Imanto globėja. Dar ir dabar sūnus laikomas pensiono gyventoju, nors jau trečias mėnuo gyvena pas mane, tačiau 30 proc. jo pensijos skiriama pensionui”, – dviprasmišką situaciją pasakojo ponia Valerija.
Ji nemano esanti kalta dėl to, kad Skemų pensiono darbuotoja, išleidusi jos sūnų namo, nesusipažinusi su naujuoju Civiliniu kodeksu bei poįstatyminiais aktais, todėl 30 proc. sūnaus pensijos praradimą laiko neteisėtu. Kad pateisintų savo neišmanymą, darbuotojai suskubo keisti Imanto išvykimo tikslą ir motinai paaiškino, jog pensione laikoma, kad vaikinas šiuo metu atostogauja. Pagal įstatymą tris mėnesius trunkančios atostogos eina į pabaigą. “Sūnų kausto baimė, kad į pensioną bus išvežtas jėga. Jo sveikatos būklė pablogėjo – teko gultis į ligoninę”, – sielvartavo motina.
Dokumentus, kad ji būtų paskirta neįgalaus ir neveiksnaus savo sūnaus globėja, teismui V.Aravičienė jau pateikė, tačiau jai kelia nerimą, kad vis dar nesurašytas buities tyrimo aktas, reikalingas paskiriant ją globėja. “Miesto Socialinės apsaugos skyriuje man paaiškino, kad jie nežinojo mano naujojo adreso, tą patį sakė Apskrities viršininko administracijoje. Pastarojoje įstaigoje man buvo patarta nevaikščioti be reikalo, esą Apskrities administracija – ne paieškų biuras. Vaikui sakau, kad viskas gerai, tačiau kryžiaus keliams nėra galo”, – dėl valdininkų abejingumo apgailestavo ponia Valerija.
Moteris tikino, kad jos sūnui Skemuose nebuvo gerai – vis skundėsi, jog trūksta maisto, iškrito dantys, bene labiausiai vaikinas bijojo aminazino injekcijų – neva taip būdavo baudžiamas už nepaklusnumą. “Pas mane jis atsigavo, padeda gydymas ligoninėje, sūnus geriau miega. Iš Skemų parsivežiau taip ir nenaudotą kompensuojamųjų vaistų knygelę, nežinau, kokie vaistai jam būdavo skiriami”, – dėstė savo abejones motina. Jai skaudu, kad turinčiam itin prastą regėjimą sūnui taip ir nebuvo atiduoti jam skirti nemokami akiniai. “Tik mums išvykus iš pensiono sužinojau, kad akiniai atsirado”, – sakė V.Aravičienė.
Žavėjosi ir abejojo motinos ryžtu
Panevėžio apskrities viršininko administracijos Socialinių reikalų skyriaus vyriausiasis specialistas Robertas Fokas “Sekundę” informavo, jog jokių dirbtinių kliūčių V.Aravičienei, panorusiai globoti savo neįgalų sūnų, nedaroma.
“Tai – sveikintinas pavyzdys, kas geriau pasirūpins sūnumi, jei ne motina”, – sakė R.Fokas. Tačiau, pasak vyr. specialisto, priėmus naują Civilinį kodeksą, neveiksniam asmeniui globėjas skiriamas teismo nutartimi, tad poniai Valerijai teks sulaukti teismo verdikto. R.Fokas neabejojo, kad teismas šį klausimą išspręs palankiai mylinčiai motinai. Jo nuomone, jokių kliūčių tapti sūnaus globėja V.Aravičienei nėra, tačiau nesklandumų iškilo dėl to, kad ponia Valerija keitė gyvenamąją vietą ir valdininkams nepranešė naujojo adreso – dėl to užtruko buities tyrimo akto surašymo procedūra.
Nors R.Fokas palankiai žiūrėjo į motinos ryžtą globoti neįgalius sūnus, tačiau jo darbo patirtis leidžia manyti, jog tapę globėjais artimieji dažnai neįvertina savo galimybių. “Imantas serga tokia liga, kai reikia slaugančiojo begalinio atsidavimo, didžiulių moralinių ir fizinių pastangų. Paūmėjus ligai sūnus gali tapti agresyvus, vyresnio amžiaus moteriai nebus lengva visa tai pakelti, juolab kad namuose – ir Imanto brolis, sergantis panašia liga”, – sakė vyr. specialistas. Jis nesiėmė spręsti, kodėl motina apsisprendė savo neįgaliais suaugusiais vaikais rūpintis pati, tačiau neatmetė galimybės, kad po pusmečio jai vėl gali tekti pakeisti savo sprendimą, kaip dažnai ir atsitinka su kitais savo artimuosius iš pensionų pasiėmusiais žmonėmis.
Išleido neapsižiūrėję
Skemų pensiono socialinės medicininės reabilitacijos vadovė J.Šapokienė patvirtino, kad Imantas iš pensiono išleistas per darbuotojos neapsižiūrėjimą, todėl visas neįgaliojo buvimas pas motiną laikomas kaip atostogos. Dėl to V.Aravičienė prarado 30 proc. sūnaus pensijos. “Kaip žmogus, aš suprantu, užjaučiu ir atsiprašau ponios Valerijos, tačiau dabartiniai įstatymai neleidžia mums elgtis kitaip”, – teigė J.Šapokienė. Ji patikino, kad neveiksnus neįgalusis prievarta iš motinos namų išvežtas nebus – tereikia sulaukti teismo sprendimo.
Reabilitacijos vadovei skaudu girdėti pensiono globotinio motinos priekaištus, neva sūnus įstaigoje nebuvo tinkamai prižiūrimas. Per ketverius buvimo pensione metus Imantas sportavo, dalyvavo varžybose, jo, kaip ir visų kitų globotinių, maitinimui per dieną buvo skiriama 8,20 lito.
“Mūsų gyventojai valgo geriau už kai kurių mūsų darbuotojų vaikus – gauna daug vaisių, mėsos, saldumynų”, – užtikrino J.Šapokienė. Kad būtų tuo įsitikinta, “Sekundę” pakvietė apsilankyti pensione. Ji kategoriškai atmetė V.Aravičienės teiginį, esą įsiaudrinę globotiniai drausminami aminazino injekcijomis. “Šį vaistą skiria gydytojas tada, kai kruopščiai apžiūri pacientą. Gydytoja psichiatrė nusprendžia, ar paūmėjus ligai reikalingas gydymas šiuo preparatu”, – teigė reabilitacijos vadovė. Beje, nepaklusniųjų guldymas į ligoninę, pasak J.Šapokienės, nėra bausmė, kaip tai įsivaizduoja neįgaliojo motina: kai kurie globotiniai netgi suvaidina priepuolius, kad tik patektų į ligoninę – mat gydydamiesi stacionare gauna didesnę pensiją.
“Sekundės” kalbinta Panevėžio miesto socialinės paramos skyriaus vyriausioji specialistė Regina Žeimienė teigė, kad buities tyrimo akto surašymas paskiriant V.Aravičienę neveiksnaus sūnaus globėja užtruko dėl to, kad moteris nurodė savo senąjį adresą, nuvykusi darbuotoja atrado visai ne tą šeimą. Socialinės apsaugos skyriaus darbuotojai ponios Valerijos namuose apsilankys artimiausiu metu. Tad mylinčiai motinai belieka laukti jai palankios teismo nutarties ir nebesuabejoti savo pasirinkimu – gyvenimą pašvęsti neįgaliems sūnums.
Rasa Šošič
tel.511223,
rasa@sekunde.lt
