Kenčianti smurtą šeimoje moteris jau tapo įprastu reiškiniu mūsų visuomenėje. Apie tai vis dar kalbama pašnibždomis arba tylima, kol įvyksta tragedija, kaip tai atsitiko inteligentiška ir darnia laikytoje Noreikų šeimoje Vilniuje. Lietuvei moteriai įprasta jausti kaltę dėl persūdytos sriubos, prastų vaikų pažymių. Ji kalta, jei sutuoktinis neranda mašinos raktelių ar televizoriaus nuotolinio valdymo pulto. Sviedžiami kvailės, ožkos, varnos epitetai – nuolat patiriamas psichologinis smurtas, kurio moterys jau nė nepastebi. Jos išradingos, sumanios – kolegos tik įdėmiai pažvelgę gali pastebėti jų veide kruopščiai užpudruotas mėlynes ir nuskriaustųjų paaiškinimai apie itin jautrią bet kokiems prisilietimams odą dažnai būna labai įtikinami. Jei šeimos galva į darbą paleidžia ne tik kumščius, bet ir visą namų apyvokos daiktų arsenalą, reta kuri išdrįsta šauktis policijos pagalbos. Pareigūnai kviečiami ne tam, kad apgintų, o kad pabūtų įsisiautėjusių namų teroristų gąsdintojais, nes pareiškimo, leidžiančio policijai pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sužalojimo, nukentėjusiosios taip ir nedrįsta parašyti – bijo.
Lietuvoje, kitaip negu išsivysčiusiose Europos šalyse, iš namų turi bėgti smurto auka, su savimi į nežinią vesdama išgąsdintus ir sutrikusius vaikus. Smurtautojas – visateisis šeimininkas ir namų valdovas blogiausiu atveju naktį praleis blaivykloje. Sumušta moteris, nebegalinti tverti patyčių, pažeminimų, vyro kumščių, beldžiasi į valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų duris, tačiau tik maža dalis jų ryžtasi pradėti gyvenimą iš naujo.
Nuo smurto miršta dažniau nei nuo ligų
Panevėžys liūdnai pagarsėjęs itin žiauriais nusikaltimais ir nusikalstamų grupuočių siautėjimu unikalus dar ir tuo, kad penktame pagal dydį Lietuvos mieste vis dar nėra moterų krizių centro. Nėra ir organizacijos, teikiančios teisinę pagalbą nuo smurto nukentėjusioms moterims.
Miesto Savivaldybės vyriausiasis viešųjų ryšių specialistas Audrius Rudys paaiškino, kad šeimyninių konfliktų aukomis tapusiomis moterimis rūpinasi nevyriausybinės organizacijos ir Laikinieji vaikų globos namai. Deja, šiuose namuose smurto aukos gali prisiglausti tik parai, “Caritas” teikia minimalią materialinę pagalbą. Nors aktyvių miesto moterų iniciatyvinė grupė 2000-aisiais parengė “Panevėžio moterų krizių centro” kūrimo projektą, rado patalpas, užtikrino švedų moterų resusrsų centro paramą, centras nebuvo įkurtas, nes tam nepritarė Panevėžio miesto Savivaldybės taryba. “garsiai kalbama tik tada, kai moteris nužudoma. Pakalbama ir pamirštama”,- sakė Panevėžio VPK atstovė spaudai Regina Bučinskienė.
“Sekundei” pradėjus domėtis, galbūt Panevėžio mieste bei rajone ši problema neaktuali, paaiškėjo, kad gesinti šeimyninių konfliktų pareigūnai vyksta ne taip jau ir retai. R. Bučinskienė ne pirmus metus renka medžiagą apie smurtą patyrusias moteris. “Mūsų mieste, kaip ir visoje šalyje, plinta buitinis smurtas”, – teigė pašnekovė. Pasak atstovės spaudai, sunku net nustatyti smurto prieš moteris mastą, nes nukentėjusiosios apie tai gėdijasi kalbėti, bijo būti pasmerktos, baiminasi dar didesnio smurto protrūkio, o kartais tylėjimą nulemia ir karti patirtis ieškant pagalbos.
2001-aisiais mūsų mieste dėl patirto smurto į policiją kreipėsi 162 moterys ir 12 nepilnamečių mergaičių. Viena moteris apie patirtą siaubą jau nebeprabils – ji buvo žiauriai nužudyta savo sutuoktinio. 36 moterys buvo sumuštos savo vyrų, 11 sumušė buvę sutuoktinių, 24 moteris primušė sugyventiniai, 36 – nepažįstami vyriškiai, trys nukentėjo nuo sūnaus kumščių, o dvi moterys buvo mušamos anūkų.
2002-aisiais policija užregistravo 153 smurtą patyrusių moterų pareiškimus. Jos buvo apiplėštos, mušamos sutuoktinių, sugyventinių, sūnų, brolių, pažįstamų ar nepažįstamų vyriškių. Beje, net 9 moterys tvirtino, kad smurtą patyrė iš… silpnosios lyties atstovių. Pernai pareigūnai užregistravo 169 smurto prieš moteris atvejus. Moteris daužė kas netingėjo – gatvių plėšikai, sutuoktiniai, sugyventiniai… “Šie skaičiai neatspindi tikrosios padėties, nes į policiją pagalbos kreipiasi tik maža dalis smurtą patyrusių moterų. Manau, šiuos skaičius reiktų padidinti dešimteriopai, bet ir tada jie neatspindės realios padėties, nes Lietuvoje nėra nusikaltimų aukų duomenų bazės”, – sakė R.Bučinskienė. 1999-aisiais pareigūnai tramdyti įsisiautėjusių vyrų vyko 2575 kartus, tikėtina, kad šiemet šis skaičius bus įspūdingesnis, nes vien per 8 šių metų mėnesius policijos ekipažai buvo kviesti į 1957 šeimyninius konfliktus. Pasak VPK atstovės spaudai, per parą policijos patruliai bent dešimt, o kartais ir daugiau kartų vyksta maldyti šeimoje smurtaujančių vyrų. Nemažą darbo patirtį turintys miesto policijos apylinkių inspektoriai sako, kad maždaug 30 procentų jų tiriamų pareiškimų yra dėl nusikaltimus buityje. “Smurtas prieš moteris – ne tik šalies ar mūsų miesto problema. Pasaulinė statistika teigia, kad nuo smurto kasmet miršta tiek moterų, kiek nuo maliarijos ir autokatastrofų kartu paėmus”, – teigė R.Bučinskienė.
Įstatymai palankūs smurtautojams
Smurtą patiriančios moterys teigia esančios paliktos likimo valiai. Mat jei vyras sugeba primušti taip, kad nelūžtų kaulai, jį nubausti labai sunku. Dažnai net be asmeninių daiktų gatvėje atsidūrusi primušta moteris neturi finansinių galimybių sumokėti medicinos ekspertui, įvertinančiam jos patirtus sužalojimus. Nusikaltimą padariusiam asmeniui valstybė skiria advokatą ir už jo paslaugas moka iš mokesčių mokėtojų kišenės, o vyro terorizuojama moteris tokios prabangos tikėtis negali. Nors įstatymai numato teisinę pagalbą smurto aukoms, tačiau tai pasiekti – ne valandos darbas, nes būtina dokumentais įrodyti, kad moteris tikrai neturi lėšų mokėti už advokato paslaugas. Norėdama įrodyti, kad tikrai buvo sumušta, moteris turi apsišarvuoti geležine kantrybe – policija negali siųsti nukentėjusiosios pasiimti pažymos apie sumušimą, jei nepradėtas ikiteisminis tyrimas. O pas ekspertus nuėjusi be policijos siuntimo, už paslaugą smurto auka turi sumokėti 20 litų.
2003-iaisiais patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės kur kas palankesnės nusikaltėliams nei aukoms. Už lengvą kūno sužalojimą, sukėlusį ilgesnį nei 10 dienų sveikatos sutrikdymą, smurtautojas gali būti nubaustas laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Jei įsiutęs vyras sulaužys žmonai kaulus, tiesa, lūžiai turėtų būti atviri, sutrenks smegenis taip, kad tai bus galima užfiksuoti kompiuteriu, tik tada sužalojimas bus sunkus. Už tokį nusikaltimą gresia 10 metų laisvės atėmimo.
Policijos poveikio priemonės siekiant mažinti konfliktinę situaciją šeimoje – ribotos. “Gavę pranešimą, pareigūnai išvyksta į įvykio vietą, jei reikia, kviečia medikus, kitas tarnybas. Jei yra aukos pranešimas, smurtautoją gali atvežti į policijos įstaigą, oficialiai įspėti. Yra tokių “šeimų galvų”, kurios namiškius terorizuoja nuolat, tačiau atsakomybė už sistemingai keliamus šeimyninius konfliktus nenumatyta”, – sakė R.Bučinskienė. Moterys, išsikvietusios pareigūnus, dažnai prašo to, ko policija negali padaryti, – išvežti vyrus gydytis nuo alkoholizmo, uždaryti juos į psichiatrijos ligoninę, tačiau tokių įgaliojimų policija neturi.
Pradėjus apie buitinio smurto aukas plačiau kalbėti žiniasklaidoje, Vyriausybė pritarė Baudžiamojo proceso kodekso pataisoms, kurių tikslas – įteisinti naują kardomąją priemonę, pagal kurią smurtaujantis asmuo galės būti įpareigojamas gyventi atskirai nuo nukentėjusiojo. Įstatymo projektas bus teikiamas svarstyti Seimui. Šio įstatymo priėmimas palengvintų šeimyninių konfliktų aukų padėtį – žeminamos bei vyrų ujamos moterys ir vaikai nebeturės kaip stovi bėgti iš savo namų – teisingiau ir paprasčiau, jei šeimą paliks ją terorizavęs vyras. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, 63,3 proc. moterų yra patyrusių vyrų fizinį, seksualinį, psichologinį smurtą. Smurto šeimoje problemą akcentavo ir rekomendavo imtis neatidėliotinų priemonių Lietuvoje lankęsi Europos Tarybos Žmogaus teisių komisarai. Apsaugoti smurto aukas siūloma Vyriausybei skubos tvarka teikiamame Smurto mažinimo šeimoje strategijos projekte. Siūloma šeimoje smurtavusiam asmeniui uždrausti bendrauti su auka. Deja, visa tai, kol kas tik popieriuje, o kol kas mušamos moterys tyli ir kenčia – daugumai jų palikti smurtautojo neleidžia dar vaikystėje įdiegtas pareigos jausmas.
Agresiją gimdo alkoholis
Panevėžio rajono policijos komisariato Prevencijos poskyrio tyrėja Irina Vaitiekūnienė “Sekundei” pasakojo, kad vaiko ir motinos centras “Užuovėja” prie Policijos komisariato veikia trečius metus. Čia laikinai apsistoti gali nuo agresyvių vyrų pabėgusios moterys su vaikais. “Vakar į centrą buvo atvežta mama su keturiais vaikais iš Naujamiesčio. Vyriausiajam sūnui – septyneri, o jauniausiam – vos 10 mėnesių. Moteris ilgai neužsibuvo. Susisiekėme su Naujamiesčio nuovados pareigūnais, seniūnijos atstovais. Pasirodo, moteris nebuvo mušama. Kilo jos ir sugyventinio konfliktas ir, kaip teigė nukentėjusioji, nelaukdama, kol vyriškis dar labiau įsisiautės, ji kreipėsi į policiją. Išsiaiškinę konflikto priežastis, sugyventiniai vėl suėjo į krūvą”, – pasakojo I.Vaitiekūnienė. “Užuovėjoje” prieglobstį radusios sumuštos moterys sulaukia socialinių darbuotojų ir pareigūnų paramos – neretai iš namų išbėgusios be daiktų ir pinigų, čia jos gauna viską, ko reikia minimaliems šeimos poreikiams patenkinti.
Kaime smurto prieš moteris problema – kaip niekad aktuli, nes klesti nedarbas. “Iškvietimų į šeimyninius konfliktus padaugėja, kai mokamos pašalpos. Dažnai būna ir taip, kad ir auką, ir smurtautoją randame gerokai įgėrusius”, – sakė tyrėja. Pasiryžusios žengti pirmąjį žingsnį ir išsikvietusios policiją, moterys dažnai tuo ir baigia. Priežastis – neturi pinigų rinkti smurto įrodymus, bylinėtis teismuose. Net ir apgyvendintos “Užuovėjoje”, kai kurios ryžtasi grįžti pas vyrą ir atleisti jam padarytas skriaudas. “Dėl to kaltos ir pačios moterys. Galvoti apie pasekmes reikia prieš pradedant bendrą gyvenimą su kelis kartus teistu asmeniu. Gyvenimo draugo pasirinkimas – svarbus ir atsakingas žingsnis, todėl prieš jį žengdama moteris privalo atsakingai apmąstyti ir tik tada priimti sprendimą”, – mano I.Vaitiekūnienė.
Vaiko ir motinos centre – tvarkinga ir jauku. “Čia atvežti vaikai pirmiausia puola prie žaislų ir maisto – daugelis iš jų gyvena itin sunkiomis sąlygomis ir jaučiasi tarsi patekę į rojų”, – apie laikinųjų namų gyventojus pasakojo pašnekovė. Centro išlaikymo išlaidas padengia rajono Savivaldybė. “Tačiau prieglobsčio neatsakome smurto aukoms iš miesto ar kitų rajonų. Galima į tai pažiūrėti valdiškai, tačiau neišvarysi į gatvę sumuštos moters vien dėl to, kad ji – ne rajono gyventoja”, – sakė I.Vaitiekūnienė.
Priglaudžia parai
Laikinųjų vaikų globos namų direktorė Aida Žygelienė patvirtino, kad vienas kambarėlis namuose yra skirtas smurto aukoms laikinai apgyvendinti. “Mamą apgyvendiname parai, o vaikai gali pasilikti ilgesniam laikui, kol moteris tvarkosi dokumentus, ieško darbo ir būsto”, – sakė namų vadovė. Ji džiaugėsi, kad šiuo metu smurto aukoms skirtas kambarėlis tuščias. Visai neseniai čia buvo apsistojusi jauna mama su metų kūdikiu. Nuolatinį psichologinį smurtą universitetinį išsilavinimą turinti moteris patyrė iš … savo mamos. “Ji buvo nuolat ujama, motina priekaištaudavo dėl menkiausių dalykų. Moteriai įvarytas nevisavertiškumo kompleksas, apėmusi apatija ir bejėgiškumas. Smagu, kad jauna mama sugebėjo atsitiesti, išsinuomojo būstą ir puikiai tvarkosi, pasiėmė iš mūsų savo mažylį”, – pasakojo A.Žygelienė.
Laikinųjų vaikų globos namų direktorė pritarė rengiamoms Baudžiamojo proceso kodekso pataisoms, leisiančioms smurtautoją pašalinti iš šeimos. “Manau, tokiems reikėtų įsteigti agresijos tramdymo centrus, kur jie galėtų išmokti valdyti savo pyktį ir suvokti, kad moteris – ne privati vyro nuosavybė, privalanti kentėti patyčias, užgauliojimus, smūgius”, – įsitikinusi A.Žygelienė.
Padeda kiek gali
Panevėžio vyskupijas “Carito” vedėja Gražina Kasevičienė taip pat sulaukia morališkai ir fiziškai sugniuždytų moterų pagalbos prašymų. “Pas mus atėjusios aukos tikina, kad policija menkai ką tepadeda. Gal dėl to, kad policijoje dirba vyrai ir skriaudžiamų moterų ašaros juos mažai tejaudina”, – svarstė “Carito” vedėja. Ši organizacija pagal savo išgales stengiasi padėti smurto aukoms – jei reikia, sumoka už teismo medicininę ekspertizę, pasiūlo drabužių, maisto paketų. “Būna labai sudėtingų situacijų, apie jas nenorėčiau viešai kalbėti. Skriaudžiamos moterys išginamos į gatvę, jos žeminamos, apie žmogaus orumą jau nėra nė ko ir kalbėti”, – apie smurtą patiriančių moterų kasdienybę pasakojo G.Kasevičienė. “Caritas” besikreipiančioms šeimoms teikia ne tik materialinę pagalbą – telkiamos tėvystės įgūdžių tobulinimo grupelės, jose mokoma rūpesčių turinčią šeimą įsitraukti į veiklą.
Žaizdas gydo laikas
Kad policija vangiai atsiliepia į buitinių konfliktų aukomis tapusių moterų pagalbos šauksmą, įsitikinusi ir agentūros “SOS vaikai” vadovė Marija Zabulionienė. “Policija smurto šeimoje atvejus linkusi “nurašyti”: esą tai – šeimos rūpesčiai”, – mano M.Zabulionienė. Ji pabrėžė, kad jei kas prieš penkerius metus būtų pasakęs, kad Lietuvai prireiks namų mušamoms moterims ir jų vaikams priglausti, nebūtų tuo patikėjusi. “Smurtą patyrusią moterį bijo priimti tėvai, giminės, draugai. Priėmusieji tampa tarsi konflikto dalyviais ir naujais įsisiautėjusio vyro taikiniais”, – sakė agentūros vadovė.
Šeimos namuose Rožių g. gyveno ir gyvena nemažai moterų su vaikais, patyrusių ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą. Čia apsistojusių moterų gyvenimo istorijos tiktų Holivudo trileriui su ženklu S. Jos buvo mušamos, kelias valandas stovėjo prie sienos su įremtu į gerklę peiliu, kentėjo įsiutusių ir sužvėrėjusių vyrų priepuolius, pasibaigusius šonkaulių lūžiais, netgi psichikos ligomis. “Čia atvykstančios moterys – iškankintos vyrų pavydo priepuolių, sutrikusios, sugniuždytos ir bejėgės. Jos bijo net gatve eiti – visur regi smurtaujančio vyro šešėlį”, – kalbėjo M.Zabulionienė.
Ne visi skriaudėjai skuba į šeimos manus ieškoti savo sumuštų žmonų ar draugių, o ir atėjusieji kalbą pradeda užgauliodami nuskriaustą moterį, kliūva ir namų darbuotojams. Vienos patiki – sugrįžta, kitos savo apsisprendimo nekeičia ir skriaudėjams neatleidžia.
Šeimos namuose gyvenančios moterys kalbėtis sutiko tik išgavusios pažadą, kad nebus fotografuojamos. Vilija (vardas pakeistas) su dukra į Panevėžį slėptis nuo smurtaujančio vyro atvyko iš kaimo. Vyro pažeminimus ir smūgius Vilija kentė daugiau nei dešimt metų. Į alkoholį įjunkęs sutuoktinis nuolat kėlė pavydo scenas, o po jų pasipildavo smūgių kruša. “Du kartus pakrikusius nervus teko gydytis ligoninėje”, – smurto pasekmes atskleidė dar jauna moteris. Ji iš namų išbėgo kaip stovi – be drabužių, be daiktų. Vyrui priklausomu daiktu buvusi moteris negalėjo sau leisti nieko, kol negaudavo “šeimininko” sutikimo. Jai buvo uždrausta šokti, dainuoti, priimti svečius. Per gimtadienį sutuoktinis dovanodavo butelį alkoholio, jį pats ir išgerdavo. “Niekada”, – paklausta, ar sugrįš į namus, atsakė Vilija. Ji dar turi jėgų pradėti viską iš pradžių.
Septynerius metus vyro kumščius kentusi Lina (vardas pakeistas) šeimos namuose dar tik porą dienų. Nuo jaunos, tačiau skausmo paženklintos moters veido dar nenudžiūvo ašaros. Ji į Panevėžį atskubėjo iš tolimo Lietuvos rajono. Vyro girtavimo priepuoliai tęsiasi savaitėmis, Lina buvo priversta tenkinti bedarbio girtuoklio reikalavimus ir parūpinti pinigų alkoholiui. “Jei nerandu – muša, tačiau jei duodu pinigus, muša neką mažiau”, – pasakojo smurto auka. Pabėgusi iš namų, moteris nedrįso prisiglausti pas artimuosius, mat vyras pagrasė susidoroti su visais, pas ką ji kreipsis pagalbos. Iškviesti policininkai girtą vyrą išvedė į lauką ir paliko, prigrasę į namus sugrįžti tik išsiblaivius. “Smarkuolis” namų duris trankė su dar didesniu įsiučiu, vos tik nuvažiavo patrulių automobilis. “Nakvojau geležinkelio stotyse, vaikelį priglaudė geri žmonės”, – nesulaikė ašarų Lina.
M.Zabulionienė pritarė korespondentės nuomonei, kad po patirto košmaro moterims reikalinga ne tik teisinė, bet ir psichologinė pagalba. “Ilgus metus buvo kalama į galvą, kad jos – nieko vertos, niekam nereikalingos, palikusios vyrą, nebeturės kur pasidėti. Moterims suteikiama psichologo konsultacija, tačiau sielos ir kūno žaizdas geriausiai gydo laikas”, – teigė “SOS agentūros” vadovė.
Įvairiose diskusijose pasigirsta nuomonių dėl Lietuvos įstatymų netobulumo sprendžiant smurto prieš moteris problemas. Tikslaus šeimyninio smurto apibrėžimo nerasime teisės aktuose. Nors įstatymai,draudžiantys smurtą visuomenėje, egzistuoja, tačiau nėra specialių normų, numatančių atsakomybę už šeimyninį smurtą. Pagalba skriaudžiamoms moterims vis dar gula tik ant nevyriausybinių organizacijų pečių, o moterys su savo skaudžiais rūpesčiais paliekamos vienos.
Rasa Šošič
tel. 511223, rasa@sekunde.lt
