Lietuvos įmonėms vis dar nėra itin artima socialiai atsakingo verslo samprata. O norėtųsi, kad socialiai atsakingos įmonės Lietuvoje taptų norma, o ne išimtimi. Tačiau neseniai Panevėžyje atsidariusiai kavinei vadovaujančios seserys Inga Tribuišienė ir Sandra Urbonienė įsitikinusios, kad vien pelno versle neužtenka – ramūs sapnai aplanko tik tada, kai padarai gerą darbą. Ir jau įrodė, kad joms tai ne tik žodžiai.
„Socialinės atsakomybės esmė, kai savo darbuotojų labui padaroma daugiau nei tik tai, ką įpareigoja vykdyti teisės aktai“ – sako S. Urbonienė. „Kai matai, kad tavo darbuotojui nutiko nelaimė, tiesiog negali likti abejingas.“
Viską pakeitusi diena
Barmene dirbanti trisdešimtmetė Aurelija jau nuo paauglystės kenčia dėl silpnų dantų. „Būdama vos septyniolikos pradėjau nuolatinius vizitus į odontologijos kabinetus. Manau, kad tai paveldima, nes ir mano močiutė, mama bei sesuo susiduria su ta pačia bėda – dėl silpno kaulinio audinio dantys tiesiog lūžinėja“, – sako Aurelija.
Mergina prieš septynerius metus, paėmusi paskolą iš banko, susitvarkė dalį dantų. Tačiau, dar nespėjus išsimokėti, prieš pusmetį vienu metu nulūžo net keli viršutiniai priekiniai dantys. „Tą dieną prisimenu su siaubu. Supratau, kad dirbti toliau prie baro negalėsiu. Juk dirbant tokį darbą reikia atrodyti nepriekaištingai. Kreipiausi į banką dėl naujos paskolos, tačiau mano prašymą atmetė, nes buvau neseniai įsidarbinusi, o ir ankstesnė paskola dar neišmokėta. Tad neliko nieko kito, tik išeiti iš darbo… Galvojau, važiuosiu atgal pas tėvus į gimtąjį Rokiškį, ieškosiu darbo pas vietinius ūkininkus – ten bent jau nebus svarbu, kaip atrodau“, – graudinasi pasakodama Aurelija.
Tačiau viskas pasisuko netikėta linkme, kai mergina su prašymu būti atleidžiama atėjo pas kavinės direktorę. „Tą dieną pamačiusi savo darbuotoją Aureliją iš karto supratau, kad atsitiko kažkas blogo“, – pasakoja S. Urbonienė. „Išgirdusi jos istoriją ir matydama, kaip ji sielvartauja, iš pradžių verkiau kartu, paskui bandžiau raminti ir rasti paguodos žodžių. Supratau, kad palikti likimo valioje jos negaliu. Šią skausmingą istoriją papasakojau seseriai ir kartu ėmėme ieškoti išeities, kaip būtų galima Aurelijai padėti.“
Grąžino šypseną
Pasitarusios seserys Inga ir Sandra nusprendė, kad reikia padaryti tai, ko pati Aurelija negali – grąžinti šypseną. Jos kreipėsi į Panevėžyje dirbančius odontologus su pagalbos prašymu. „Viena Panevėžio klinika sutiko padaryti nuolaidą ir už 7 tūkst. eurų sudėti ne tik išlūžusius dantis, bet ir kitus, kurių protezai jau atrodė, kad tuoj nebeatlaikys“, – pasakoja I. Tribuišienė.
Visas procesas truko 4 mėnesius ir jau nuo šio pavasario jauna barmenė džiaugiasi nauja šypsena. „Dar ir dabar negaliu patikėti, kad man taip pasisekė. Vieną dieną žemė slysta iš po kojų, o kitą – išsipildo viena didžiausių svajonių. Anksčiau eidama gatve bijodavau, kad kokio pažįstamo nesutikčiau, o ir darbe privengdavau šypsotis, dėl ko gaudavau pastabų…“ – nusišypso Aurelija. „Dabar viskas pasikeitė – mokausi šypsotis iš naujo“, – džiaugsmo ašaras tramdo jauna barmenė.
Draugai ragino nepasitikėti
Tiesa, Aurelija ne iš karto patikėjo darbdavių pasiūlymu. „Kai man pasakė, kad apmokės visas protezavimo išlaidas, aš ne juokais sudvejojau. Ar šiais laikais kas duoda 7 tūkst. eurų tik dėl to, kad padėtų? Be to, ir draugai, šeima ragino būti apdairiai, nepasirašyti jokių dokumentų, kad nepakliūčiau į pinkles, neva už naują šypseną teks dirbti 5 metus be laisvadienių,“ – dalijasi prisiminimais Aurelija. „Juk galima priimti į darbą žmogų su sveikais dantimis, kam darbdaviams papildomas vargas? Vienoje iš ankstesnių darboviečių yra tekę dirbti kenčiant nepakeliamus inkstų skausmus, kol atsidūriau ligoninėje. Bet darbdaviui nerūpėjo – skambino ir ragino ateiti greičiau į darbą, nes nėra kas dirba. Tad toks dabartinių vadovų gerumas tikrai kėlė nerimą ir man pačiai…“
Darbas suartina
Tačiau kavinės vadovės įtikino, kad jokių įsipareigojimų Aurelija neturės – jos nori tiesiog padėti jaunai merginai. „Gerumas kainos neturi, o geriausias atlygis už gerą darbą yra žinojimas, kad kažkam padėjai“, – patikino I. Tribuišienė. Ne veltui kavinės pavadinimas, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „šeima“. Kavinės vadovės tikina, kad visada stengiasi su darbuotojais palaikyti gerus santykius, o nutikus bėdoms – padėti. „Juk darbe praleidžiame labai daug laiko, visi esame kaip antra šeima“, – teigia seserys.
Nesvetimos socialinės iniciatyvos
„Arena Lafa“ kavinė yra ne vienintelis šios šeimos verslas. Jų tėčio įkurta įmonė „Burbuliukas ir Co“ gyvuoja jau 23 metus ir gamina sveikatinimo prietaisus – vandens jonizatorius. Kad socialinės iniciatyvos nėra svetimos šiai šeimai, rodo tai, kad jų jau daugelį metų vadovaujama įmonė kasmet remia „Maisto banką“, padeda beglobiams gyvūnams, jaunoms šeimoms bei likimo nuskriaustiems senoliams.
