Sena , bet stipri.
„Big Blue“ ilgaamžiškumo paslaptis ne tiek mašinos ar programinė įranga, kiek tvirti ryšiai su klientais.
Ilgas koridorius, kuris IBM būstinėje Armonke jungia du sparnus, posakiui „pasivaikščiojimas po praeitį“ suteikia naują prasmę. Nuo perfokortų iki magnetinių juostų ir nuo standžiųjų diskų iki atmintinės lustų – kaip eksponatai arba nuotraukos, demonstruojamos visos informacijos laikmenos nuo šiuolaikinių skaičiavimo mašinų pasirodymo. Kitų kompiuterijos relikvijų rasite pastate, kurį sėdę į automobilį Niujorke ir pasukę šiaurėn pasieksite po valandos. Greta posėdžių salės stūkso stalo dydžio skaičiuotuvas su šimtais rankenėlių. Lankytojus taip pat gali sudominti prie metalinės plokštelės prijungta laidų raizgalynė – ankstyvoji programinės įrangos forma, vadinama „valdymo pultu“.
Jokia kita informacinių technologijų (IT) įmonė negali pasigirti tokia kolekcija ir tvirtinti pagaminusi kiekvieną demonstruojamą daiktą. Be IBM, kuri birželio 16-ąją atšventė šimtąsias metines, kompiuterijos istorija neįsivaizduojama. Įstabu, bet nors daugeliui „Big Blue“, kaip ir Armonke demonstruojami objektai, yra XX a. reliktas, bendrovė IT sektoriuje tebėra tarp lyderių. Jos rinkos kapitalizacija vėl beveik prilygsta „Microsoft“, kuri daugelį metų yra didžiausia konkurentė (žr. 1 grafiką).
Įmonės šimtmetis – proga pasvarstyti apie daugybę skaitmeninių aspektų, bet išsiskiria vienas klausimas: kodėl sektoriuje, kuriame turbūt labiau nei bet kuriame kitame būdingos inovacijos ir kaita, IBM po tiek laiko tebegyvuoja ir tebeklesti? Tai domina ne tik verslo istorikus. Nors IBM antrąjį amžių skaičiuoti pradeda puikios būklės, kur kas jaunesnės IT milžinės, kaip antai „Cisco Systems“, „Intel“, „Microsoft“ ir „Nokia“, grumiasi su rinkos pokyčiais, kurie grasina sumenkinti jų svarbą.
Idant suvoktumėte, kodėl IT įmonėms taip sunku išlikti aukštumoje, kompiuterių pramonę įsivaizduokite kaip nesibaigiantį projektą, kurio tikslas – kurti tiek dideles, tiek mažas skaitmenines „platformas“. Tai – pamatas, ant kurio kiti stato taikomąsias programas arba paslaugas. Kas dešimt metų ar panašiai pasirodo nauja dominuojanti platforma, kuri kompiuteriją pakelia į naują lygį. Pirmieji pasirodė centriniai kompiuteriai. Įkandin jų – „paskirstytosios“ sistemos: mini kompiuteriai, asmeniniai kompiuteriai (AK) ir serveriai. O dabar atsirado kompiuterijos „debesys“ ir mobilieji prietaisai.
Migruojant nuo vienos platformos prie kitos, aiškina verslo profesorius iš Masačusetso technologijų instituto Michaelas Cusumano, tenka suabejoti visais įmonės būties aspektais: techniniais įgūdžiais, prekės ženklu, kaip uždirbami pinigai. Taigi, užuot ieškojusios naujų dominijų ir jas užkariavusios, didelės įmonės dažniausiai stengiasi apginti turimas. Pavyzdžiui, „Microsoft“ tebėra stipriai prisirišusi prie savo operacinės sistemos „Windows“. Tik kelioms pavyko prie naujos platformos pereiti bent kartą, jau nekalbant apie tris, kaip IBM. Ir bet kuri iš dviejų pirmųjų „Big Blue“ galėjo lengvai pribaigti.
O gal turėtų būti 1111101?
Nepaisant oficialios istorijos, įmonei iš tiesų 125-eri. 1886 metais statistikos specialistas Hermanas Hollerithas pradėjo tabuliavimo mašinų, kurias pats išrado JAV surašymui, nuomos verslą. Nusižiūrėjęs nuo traukinių konduktorių, kurie, idant apsisaugotų nuo sukčiavimo, anuomet skylėmis bilietuose žymėdavo matomus keleivių bruožus (pvz., aukštas arba moteris), jis sukūrė perfokortą su asmens duomenimis ir elektrinį prietaisą joms skaityti. Kai 1911 metais, H. Holleritho įmonei susiliejus su dar trimis, IBM buvo įregistruota kaip „Computing Tabulating Recording Company“ (CTR), ši technologija tapo įmonės verslo pagrindu.
Pirmą kartą būtinybė keisti platformą prispyrė, kai praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė elektroninės „skaičiavimo mašinos“ ir magnetinės juostos. IBM vadovybė dvejojo, įskaitant Thomasą Watsoną vyresnįjį, kuris CTR vairą perėmė 1915 metais, kai įmonėje dirbo 400 žmonių, ir pavertė ją dešimtis tūkstančių įdarbinusia pasauline jėga. „Jūs, jaunieji, nepamirškite, kad IBM pastatyta ant perfokortų ir mūsų pagrindas visuomet bus perfokortos“, – IBM veteranas, pasakojama, sakė vienam iš pirmojo juostinio įrenginio kūrėjų. Yra sakančių, jog IBM elektronikos amžių visapusiškai išnaudojo tik dėl to, kad Th. Watsonas jaunesnysis, pareigas iš tėvo perėmęs 1956-aisiais, naująją technologiją pasirinko kaip savo kursą.
Vadovaujant jaunesniajam Watsonui, IBM neabejotinai tapo stambiausia kompiuterių gamintoja pasaulyje. Jam tai pavyko įmonės ateitį susiejant su „System/360“ – pirmąja IBM centrinių kompiuterių šeima, kuriai sukurti prireikė ne vienų metų ir 5 mlrd. JAV dolerių (XX a. septintojo dešimtmečio kursu), o tai daugiau nei kainavo Manhatano projektas, davęs atominę bombą. Pristatyta 1964 metais, „System/360“ tapo pirmąja dominuojančia kompiuterine platforma, daugiausia dėl to, kad visos šeimos mašinos – ir didelės, ir mažos – buvo „suderinamos“, t. y. joms tiko ta pati programinė įranga.
Atėjus 1969 metams, IBM rinkos dalis pasiekė 70 proc. Taigi ji tapo pirmąja IT įmone, praminta „blogio imperija“ ir sulaukusia JAV antimonopolinių tarnybų pykčio. 1982 metais R. Reagano administracija pagaliau nutraukė bylą pareiškusi, kad ji „neturi pagrindo“.
Antrą kartą keičiant platformą – nuo brangių centrinių kompiuterių pereinant prie „paskirstytųjų“ kompiuterinių sistemų, įskaitant AK – liūdnas galas buvo arčiau. Antimonopolinė byla tebesitęsė, o technologijų pažanga jau pradėjo kastis po beveik monopoline IBM padėtimi ir, svarbiausia, po jos verslo modeliu – brangias savas mašinas nuomoti klientams. Ši veikla buvo itin pelninga, taigi IBM labai vangiai ėjo prie pigesnių ir paskirstytų kompiuterinių sistemų, kurioms kelią atvėrė nauji procesoriai. Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje pasirodžius tokioms sistemoms, IBM verslas sužlugo. Pajamos iš centrinių kompiuterių nuo 13 mlrd. JAV dolerių 1990-aisiais susitraukė iki 7 mlrd. 1993-iaisiais ir susikaupė 16 mlrd. JAV dolerių nuostolių. „Tik saujelė žmonių supranta, kaip pavojingai IBM buvo priartėjusi prie kasos ištuštėjimo“, – savo knygoje apie gaivinimą „Who Says Elephants Can’t Dance?“ („Kas sako, kad drambliai negali šokti?“) rašė Lou Gerstneris, kuris į įmonę buvo pakviestas keisti jos kursą. Idant sumažintų išlaidas, jis atleido 35 tūkst. darbuotojų.
Palyginti su tuo, trečiasis (ir tebevykstantis) perėjimas prie naujos platformos – vieni juokai (žr. 2 grafiką). IBM anksčiau už daugelį konkurenčių pastebėjo, kad kompiuterija, užuot likusi staliniuose arba centriniuose vietiniuose kompiuteriuose, vis dažniau bus paslauga, teikiama neaprėpiamuose duomenų centruose ir tinklais. Taip pat ji numatė, kad dėl „debesų“ kompiuterijos sparčiau rasis „didžiulės apimties duomenys“: milžiniškos skaitmeninės informacijos krūvos, kuriose galima ieškoti vertingų žinių. Pavyzdžiui, nuo 2005 metų IBM už 14 mlrd. JAV dolerių nusipirko du tuzinus įmonių, siūlančių įvairiausius „verslo duomenų analizės“ įrankius.
Didelis mėlynas šokantis dramblys
Kaip IBM tai pavyko? Įmonę ilgai stebintys žmonės atsako panašiai. „Nuo pat pradžių IBM save suvokė kaip instituciją, o ne tik technologijų įmonę“, – sako Harvardo verslo mokyklos profesorė Rosabeth Moss Kanter, parašiusi knygą „SuperCorp“ („Superkorporacija“), kurios dalis skiriama IBM meistriškumui. IBM – ne technologijų įmonė, o įmonė, kuri naudodama technologijas sprendžia verslo problemas“, – dėsto konsultacijų įmonės „Forrester Research“ generalinis direktorius George’as Colony.
Toks savas įvaizdis buvo akivaizdus dar vyresniojo Watsono laikais. Įmonę (1924 metais) jis pervadino „International Business Machines“, nes pradinį pavadinimą laikė pernelyg varžančiu. Be to, jis daug investavo į tyrimus ir savo mokslininkams leido reikštis plačiai, elektronikos srityje irgi. Remdamasis patirtimi, įgyta anksčiau dirbant „National Cash Register“, kuri buvo tokių reikalų pirmeivė, jis netrukus subūrė gerai parengtą prekybos komandą, o vėliau sukūrė paslaugų organizaciją. Abu šie žingsniai ne tik padėjo klientams geriausiai pasinaudoti IBM produktais, bet ir leido surinkti vertingos informacijos apie klientų poreikius. Baigiantis XX a. penktajam dešimtmečiui jų žinia buvo visiškai aiški: įmonės norėjo spartesnio skaičiavimo, o tokį galėjo pasiūlyti tik elektroniniai kompiuteriai.
Tačiau tuo metu, kai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje atsirado paskirstytasis skaičiavimas, šie grįžtamojo ryšio kanalai jau buvo rimtai užsikimšę. Dėl didžiulio jos centrinių kompiuterių populiarumo įmonė „susikoncentravo į vidų“, kaip reiškinį įvardijo pensijon išėjęs IBM technologas Irvingas Wladawsky-Bergeris. Pakriko ir IBM vidinė komunikacija: įmonė tapo nacionalinių feodų sambūriu – kiekvienas komercine veikla užsiėmė savaip ir turėjo nepriklausomą vadovybę. Be to, įmonė veiklą diversifikavo visomis kryptimis, įskaitant sraigtasparnių avioniką ir internetines paslaugas vartotojams.
L. Gerstneriui, kuris į IBM atėjo iš maisto ir tabako konglomerato „RJR Nabisco“ ir pripažino ne ką teišmanąs apie IT, iš esmės įmonės kryptį pakeisti pavyko dėl to, kad senąjį IBM DNR sugebėjo panaudoti naujam tikslui. Jis rėmėsi idėja, kad painiame paskirstytojo skaičiavimo pasaulyje su gausybe sraigtelių įmonėms reikės ne tik tinkamo įrankio, bet ir patikimų konsultantų. Taigi iki tol prekybos padaliniui priklausiusią IBM paslaugų organizaciją ir iki tol aparatinės įrangos padaliniui priklausiusį programinės įrangos skyrių jis pavertė atskirais padaliniais. Taip senoji IBM, prekiavusi integruotais centriniais kompiuteriais, užleido vietą naujai. Jos egzistencijos pagrindas – padėti klientams valdyti jų elektronines džiungles, aiškina IBM programinės įrangos padalinio, kurio prekybos apimtys siekia 22,5 mlrd. JAV dolerių, vadovas Steve’as Millsas. Tai tik keliais milijardais mažiau už antrosios pagal dydį pasaulyje programinės įrangos gamintojos „Oracle“ (didžiausia yra „Microsoft“) pajamas.
Idant įmonė išvengtų dar vienos akistatos su užmarštimi, L. Gerstneris ir 2002 metais jį pakeitęs Samas Palmisano taip pat ėmėsi mažiau pastebimų priemonių. Pirmiausia siekta išlaikyti IBM ryšius su klientais. Šiandien pagrindinis kanalas – didžiulė paslaugų organizacija, kurioje dirba daugiau kaip pusė iš beveik 427 tūkst. įmonės darbuotojų. Įmonės vyriausioji vadovė Šiaurės Amerikai Bridget van Kralingen sako, kad produktus organizacija dažnai „kuria kartu“ su klientais. Pavyzdžiui, su Niujorko valstija IBM sukūrė metodą, kaip nustatyti mokesčių vengimą, ir teigiama, kad metodas nuo 2004 metų mokesčių mokėtojams sutaupė 1,6 mlrd. JAV dolerių.
Antra, IBM dabar mažiau hierarchinė ir atviresnė. Kalbama, kad jos „Smarter Planet“ („Išmanesnė planeta“) iniciatyva (kuria siekiama daugiau išmaniųjų sistemų įdiegti, tarkime, elektros tinkluose ir transporto sistemose) buvo sukurta per vieną IBM „improvizaciją“ – internetinę minčių lietaus sesiją, kurioje gali dalyvauti visi darbuotojai, o kartais ir šeimos nariai. Be to, senoji IBM gamino, pardavinėjo ir pavydžiai sergėjo savas technologijas, o naujoji remia atvirus standartus ir atvirąją programinę įrangą. Tai palengvina gyvenimą įmonės paslaugų padaliniui.
Trečia, IBM mėgina užtikrinti, kad tai, ką sukuria jos tyrimų padalinys su 3 tūkst. darbuotojų, liktų aktualu jos verslui. Dirbti kartu su tyrėjais reguliariai paskiriamos komandos iš paslaugų padalinio, idant tyrėjai neatitrūktų nuo žemės. Kartais jie bendradarbiauja su klientais, pavyzdžiui, kurdami sistemą, kuri nuolat stebi naujagimių gyvybinius signalus ir parodo prasidedančią infekciją. Jie taip pat raginami žvelgti pirmyn, aiškina Robertas Morrisas, kuris padeda formuoti įmonės tyrimų strategiją. Kartą per metus jie turi parengti pranešimą apie „Pasaulines technologijų perspektyvas“ mėginant anksti pastebėti svarbias tendencijas.
Ketvirta, IBM nebe savarankiškų nacionalinių filialų junginys, o integruota pasaulinė bendrovė. Ji turi bendrą IT infrastruktūrą, leidžiančią visame pasaulyje naudoti tuos pačius apskaitos, pirkimo ir kitus verslo procesus. Programų tekstais, kuriuos sukuria paslaugų komandos, irgi dalijamasi: kaskart pradėjus naują projektą, vienas pirmųjų žingsnių – prisijungti prie „AssetHub“ vadinamos paslaugos, kuri yra pasaulinė programinės įrangos struktūrinių elementų saugykla. Darbuotojai mokomi dirbti pasaulinėse, dažnai virtualiose, komandose. Vykdant vieną programą, pavadintą „Corporate Service Corps“ („Organizacinių paslaugų tarnyba“), apie 500 darbuotojų kasmet nedidelėmis grupelėmis savanoriškai kelias savaites praleidžia besivystančiose šalyse spręsdami konkrečias problemas, pavyzdžiui, konsultuoja Rio de Žaneirą, kaip geriausiai įvykdyti pažadą 2016 metų olimpinėse žaidynėse naudoti darnias technologijas.
Paskutinė apsidraudimo nuo nelaimės dalis – finansų planavimas. Viena taisyklių – atsikratyti sričių, kurių produktai netrukus taps paprastomis prekėmis ir nebeužtikrins pakankamos pelno maržos. Būtent dėl to IBM nuo 1999 metų pardavė pustuzinį padalinių, įskaitant kompiuterių ir spausdintuvų. Taip pat dėl to 2002 metais ji nusipirko apskaitos paslaugų įmonės „PricewaterhouseCoopers“ konsultantų padalinį ir savo paslaugų padalinį nuolat mėgina išstumti į vertingesnes teritorijas, netgi sukūrė tai, ką vadina „paslaugų mokslu“, kurio objektas – paslaugų automatizacijos būdai.
IBM naudoja finansines „gaires“, kurios investuotojus informuoja, kokį pelningumą įmonė planuoja penkeriems ateinantiems metams ir kaip jo sieks. Įmonė nori, kad pelnas vienai akcijai iki 2015 metų išaugtų beveik dvigubai – „bent“ iki 20 JAV dolerių. Pasak finansų direktoriaus Marko Loughridge’o, gairės taip pat padeda „išlaikyti tą patį intensyvumo lygį“ kaip praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai įmonė vos nenumirė. „Vadovų pasiteiravus apie 2015 metų gaires, jie iškart gali pasakyti, kaip jų planai suderinti su tuo ilgesniam laikui numatytu tikslu“, – sako jis.
Kai man 64 (šešioliktainėje sistemoje)
Atrodo, kad po 100 metų nuo įsteigimo IBM gana gerai kontroliuoja savo likimą. Tačiau jos istoriją galima traktuoti ne tik kaip genialios vadybos, bet ir kaip verslo suvaržymų rezultatą. Gamindama sudėtingas mašinas IBM iš pat pradžių neturėjo kito pasirinkimo, o tik paaiškinti apie savo produktus klientams ir taip gerai perprasti, ko jie reikalauja iš verslo. Tai lėmė glaudžius klientų ir tiekėjo ryšius.
Ilgainiui šie ryšiai tapo svarbiausia IBM platforma ir pagrindine įmonės ilgaamžiškumo priežastimi. Iš tos pačios įmonės, kuri jiems pardavė elektromechanines pirmtakes, klientai mielai pirko ir elektrines „skaičiavimo mašinas“, kaip jas primygtinai vadino Th. Watsonas vyresnysis. Jie vylėsi, kad XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje patikimas tiekėjas išgyvens, o nūnai yra pasiruošę klausyti IBM paslaugų padalinio nurodymų, kaip geriau organizuoti savo verslą.
Žmogiškoji platforma turi svarbų trūkumą: jos išlaikymas brangus ir ją sunku plėsti, sako Carlas Claunchas iš rinkos tyrimų bendrovės „Gartner“. Bet tai reiškia, kad daug mokėti teks ir panorėjusiems ją kopijuoti arba užimti. O prisimenant, koks sudėtingas pasaulis ir kiek jo dar reikia suskaitmeninti, atrodo, kad IBM žmogiškoji platforma dar negreitai pasieks savo ribas. Galbūt liko dar 100 metų.
