Jau tapo tradicija, kad Motinos dieną mamas ir močiutes sveikina ne tik vaikai ir anūkai, bet ir prezidentūra. Šiemet dėl karantino iškilmingą mamų apdovanojimo ceremoniją prezidentūros rūmuose keičia asmeniniai apdovanotųjų sveikinimai.
Įvertinta motinystė
Mamoms ir globėjoms apdovanojimus išvežiojo į namus ir asmeniškai įteikė prezidento patarėjai. Tarp 44 ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanotųjų – ir Panevėžio krašto mamos: 68-erių panevėžietė Alvyra Norkūnienė, užauginusi penkis vaikus, ir Panevėžio rajone, netoli Skaistgirių gyvenanti 71-erių Žibutė Stasiūnienė, kurios pasididžiavimas – šešios atžalos.
Trijų sūnų ir dviejų dukrų mama A. Norkūnienė jau trečią kartą sulaukia apdovanojimų už motinystę. Tiesa, pirmieji du buvo gana kuklūs – vienas jų iš moters darbovietės, o kitas – mokyklos.
„Toks garbingas apdovanojimas iš prezidentūros paglosto širdį. Esu laiminga, kad mano vargas auginant penkis vaikus įvertintas“, – sako A. Norkūnienė.
Anot jos, nors sunkumų auginant tokį būrį vaikų būta, bet dvigubai daugiau – džiaugsmo. Gal todėl, kad vaikus labai mylėjusi ir tiesiog neįsivaizdavusi, kad gali būti kitaip. Nė vienos savo atžalos ji net neleidusi į vaikų darželį.
„Gal finansiškai buvo sunkiau, bet ta meilė vaikams viską atpirko“, – šypsosi mama.
Per gyvenimą – su muzika
Suderinti motinystę ir karjerą visais laikais buvo nemenkas iššūkis. Tačiau auginti vaikus be vaikų darželio ir suspėti atlikti visus darbus – kone žygdarbis. A. Norkūnienė – muzikos pedagogė, dirbusi tiek mokykloje, tiek ir darželyje. Darbo ji nebijojusi, kai namuose pritrūkdavo pinigų, įsidarbindavo kad ir valytoja. Mamos gebėjimas kabintis į gyvenimą ir niekada nenuleisti rankų persidavė ir vaikams – visi penki baigė aukštuosius mokslus ir liko gyventi bei dirbti Lietuvoje.
Kaip užauginti gerus vaikus, anot A. Norkūnienės, vieno recepto nėra. Jiems reikia ne tik meilės, bet ir rūpesčio, priežiūros, o kai kada ir kontrolės.
„Reikia stebėti, kokie draugai šalia, kad laiku grįžtų namo. Pati vaikus suruošdavau mokyklai, jeigu matau, kad kažkas nesiseka, kartu sėsdavome prie mokslų ir dirbdavome. Vyresnėse klasėse tokios pagalbos nebereikia, bet iki 6 ar 7 klasės tėvų pagalba svarbi“, – savu receptu dalijasi A. Norkūnienė.
„Šis apdovanojimas man nepaprastai svarbus, o kartu tai didžiulis dėmesys, pagarba ir padėka kiekvienai Lietuvos mamai.“
Ž. Stasiūnienė
Nors motinystė visada pažeria iššūkių, dabar A. Norkūnienė gali džiaugtis ne tik vaikais, bet ir marčiomis, žentais, septyniais anūkais. Jau tapo tradicija, kad gausi šeima prie vieno stalo susėda ne tik per Motinos dieną, bet ir šv. Kalėdas, Velykas. Kai mama ir močiutė Alvyra išsitraukia savo muzikos instrumentus, liūdna tikrai nebūna.
„Dažniausiai prie vieno stalo susėda septyniolika pačių artimiausių žmonių. Tačiau karantinas sujaukė ir šias šeimos tradicijas“, – sakė A. Norkūnienė.
Meilė pakoregavo planus
Medalio „Už nuopelnus Lietuvai“ sulaukusi Panevėžio rajone, netoli Skaistgirių gyvenanti Žibutė Stasiūnienė šypsosi, kad jos planuose buvusios universiteto studijos, gal net profesūros kelias ir geriausiu atveju vos viena atžala. Tačiau gyvenimas mėgsta staigmenas – sutikus savo gyvenimo meilę Antaną Laimutį, vienas po kito pabiro šeši vaikai.
„Dabar galvoju, lengva nebuvo, bet tie sunkumai riedėjo kaip nuo kalno. Visur viską darydavome kartu su vaikais. O ir gerą vyrą turiu, ta našta dalinomės“, – kalba Ž. Stasiūnienė.
Iš Žemaitijos, nedidelio Skaudvilės miestelio, kilusi moteris į vienkiemį Skaistgiriuose atitekėjo. Svajones apie psichologijos mokslus pakeitė šeiminiai rūpesčiai. Jaunai šeimai teko rūpintis nemažu ūkiu ir šešiais vaikais. Nė vienas jų nelankė darželio, nuo mažumės juos tėvai pratino padėti ir prie ūkio darbų, ir prižiūrėti jaunesniuosius. O paūgėję vaikai kabinosi į mokslus, aktyviai įsitraukė į popamokinę veiklą.
„Į bažnyčią nueidavome net po 14 kilometrų pėsčiomis. Įsidėdavome į kuprinę valgyti, papietaudavome prie karjerų, persirengdavome ir eidavome į atlaidus ar šv. Mišias. Šeimoje visi dalinomės ir duonos kąsniu, ir drabužiais. Ir dabar vienas kitu rūpinamės. Esu kažkada mamai pasiskundusi, kad sunku. Kai ji pasakė, kad blogas tas paukštis, kuris savo plunksnų nepaneša, sau pažadėjau daugiau niekada nebesiskųsti“, – pasakoja šešių vaikų mama.
Kiekvienas vaikas – džiaugsmas
Ž. Stasiūnienė džiaugiasi, kad vaikai savo gyvenimą nusprendė kurti gimtojoje žemėje. Tik jauniausioji dukra apsistojo Prancūzijoje, tačiau net ir būdama toli nenutraukia saitų su gimtine – vysto lietuviško lino drabužių verslą. Šešių vaikų mamos teigimu, ką abu su vyru jie turėjo geriausio, įskiepijo savo vaikams. O dabar gali džiaugtis ir anūkais – per artimiausias dvi savaites pasaulį turėtų išvysti jau vienuoliktasis vaikaitis.
„Tėvai mus taip mokė, taip ir mes vaikus auklėjome. Jeigu šeimoje yra meilė, supratimas, pagarba, kiekvienas vaikas yra tik džiaugsmas“, – tvirtino daugiavaikė mama.
Apdovanojimas iš prezidentūros, anot Ž. Stasiūnienės, jai yra be galo svarbus ir brangus. Taip pagerbiamos ne tik tos 44 mamos, kurios šiemet gavo medalius. Šis apdovanojimas – padėka visoms Lietuvos mamoms, kurios keliasi naktimis prie verkiančio vaiko, kurioms skauda, kai jų mažylis serga, kurios braukia ašaras, išlydėdamos atžalas į savarankišką gyvenimą.
„Šis apdovanojimas man nepaprastai svarbus, o kartu tai didžiulis dėmesys, pagarba ir padėka kiekvienai Lietuvos mamai“, – sakė Ž. Stasiūnienė.