Prieš maždaug penkiolika metų apgriuvusią lūšnelę kaime įsigiję tikri miestiečiai Egidijus ir Jūratė Mėlyniai planavo čia turėti vasaros poilsio rezidenciją. Visgi labai greitai suprato: kaimas ir poilsis – sunkiai suderinami dalykai.
Bet kaimo ramybė taip papirko miestiečius, kad šie metė darbus, vaikams paliko namus mieste ir persikėlė į vienkiemį, kur įkūrė ekologinį sodininkystės ūkį.
Mėlynių ūkio pasididžiavimas – ne tik šilauogių, obelų ir lazdynų sodas, bet ir kone 50 veislių desertinių vynuogių plantacija.
Anot E. Mėlynio, jei kas nors būtų pasakęs, kad abu su žmona, sulaukę pusamžio, gyvens kaime ir puoselės savo ūkį, būtų tik nusijuokęs. Tačiau dabar sutuoktiniai neįsivaizduojantys savęs mieste. Čia jiems per daug triukšmo, žmonių, automobilių.
Žaidžia penkiolika metų
Kai prieš penkiolika metų Mėlyniai dairėsi sodybos vasaros poilsiui, nuošalios senos kaimo trobos kainavo juokingai mažai. Sutuoktiniai nusižiūrėjo vienkiemį Kriaučiūnų kaime, Paįstrio seniūnijoje, kur artimiausias kaimynas – už trijų šimtų metrų.
„Galvojome, atvažiuosime čia pailsėti, pasilinksminti, bet kur tau kaime rasi laiko prigulti! Taip ir įklimpome čia visam laikui ir tuo labai džiaugiamės. Dabar jau bijotume grįžti į miestą“, – sako E. Mėlynis.
Metę darbus mieste, sutuoktiniai ėmėsi kurti ekologinį ūkį.
Vietoj senos trobelės pats Egidijus su sūnumi susirentė namą ir klėtį. Kadangi miestiečiai apie sodininkystę mažai ką teišmanė, bandė eksperimentuoti – pasodino didžiulį obelų sodą, suvešėjo ir lazdynai, keli arai buvo užsodinti šilauogėmis.
„Kai prieš penkiolika metų įsitaisėme sodybą, taip iki šiol ir žaidžiame“, – šypsosi E. Mėlynis.
Mokslai internete
Maždaug prieš penkerius metus Egidijus visa galva nėrė į dar vieną jam naują sritį – vynuogių auginimą.
Tiesa, vynuoges bandė auginti prieš kone keturis dešimtmečius, tačiau nei dideliu derliumi, nei saldžiomis uogomis pasigirti negalėjo.
Dabar jau žino, kad prieš imantis auginti vynuoges tiesiog būtina turėti bent minimalų supratimą. Savotiškas lūžis įvyko, kai žmona atnešė paragauti vynuogių, nuskintų iš paties pasodinto vynmedžio. Egidijaus teigimu, nors vynmedis sodyboje augęs gal dešimt metų, tačiau nuolat skurdo ir derliumi nelepino.
„Negalėjau patikėti, kad ir pačiam galima užsiauginti tokių skanių uogų. Žiemą turiu daug laisvo laiko, tad visus tris mėnesius prie „You Tube“ pragulėjau ir mokiausi auginti vynuoges. Tik tada atėjo supratimas. Gal penkiolika metų žaidžiau augindamas obelis, bet jau atsibodo. Jokios naudos iš jų, tik sultims. Tad pakeičiau specifiką – nuo obuolių perėjau prie vynuogių“, – šypsosi vynuogių augintojas.
Pasak Egidijaus, geriausi šios srities specialistai – ukrainiečiai, tad iš jų daugiausia ir sėmėsi vynuogių auginimo žinių. Nors jis pats, kaip sako, yra tikras savo šalies patriotas, bet visas senovines lietuviškas vynuogių veisles iškirto kaip niekam tikusias. Ir po truputį atsirinko desertinių, itin saldžių, tinkamų ir lietuviškam klimatui, rūšių.
Atsirenka geriausias
Šiuo metu E. Mėlynio ūkyje dera kone penkiasdešimt veislių desertinių vynuogių.
Jam pačiam labiausiai patinkančios besėklės, nors kiti augintojai ir valgytojai itin vertina kaip tik vynuoges su sėklomis. Mat jose yra riebalų rūgščių ir fitosterolių, kurie veikia kaip papildomas vitamino E, kalio ir magnio šaltinis.
„Ir tų pačių desertinių veislių yra begalė. Dabar ir aš esu gudrus, žinau, kaip atsirinkti geriausias. Kai kuriuos savo krūmus kitąmet ruošiuosi iškirsti, sodinsiu vėlyvesnių veislių vynuogių, nes jau dabar praktiškai visas derlius suvalgytas“, – kalbėjo E. Mėlynis.
Kaip pasakojo ekologinio ūkio savininkas, pirmuosius desertinių vynuogių sodinukus jis siuntėsi iš kaimyninės Lenkijos, tačiau dabar ir Lietuvoje yra nemažai augintojų, prekiaujančių sodinukais ar šakelėmis, skirtomis daiginti. Pavyzdžiui, prie Joniškio esančiame viename didžiausių Lietuvoje vynuogynų dera daugiau kaip 300 desertinių veislių vynmedžių.
„Nors didžiausi žaidėjai vynuogių rinkoje – ukrainiečiai, bet jau ir Lietuvoje galima įsigyti ir tų mandresnių veislių sodinukų“, – sako E. Mėlynis.
Šabakštyne neauga
Anot vynuogių augintojo, svarbu ne tik išsirinkti derančias veisles, bet ir tinkamai prižiūrėti pačius vynmedžius.
Pasak E. Mėlynio, didžiausia klaida auginant vynuoges – leisti vynmedžiams laisvai keroti. Rudenį juos būtina apgenėti – palikti tik 10 proc. viso krūmo.
„Daugelis kažkodėl galvoja, kad jeigu bus daug žabų, bus ir uogų. Bet yra atvirkščiai. O jeigu uogų ir būna, jos rūgščios. Didžiausia bėda, kad žmonės vynuoges vis dar augina kaip kokį šabakštyną. Čia truputį sunkiau, negu auginti pomidorus. Bet nemokau kitų, tegul augina kas kaip nori. Ir sūnus su marčia mano pamokymų nenori, bet džiaugiasi, kai uogų nuvežu“, – juokiasi E. Mėlynis.
Dar viena paslaptis, garantuojanti gerą derlių – vynuoges auginti ne lauke, o šiltnamyje. E. Mėlynis turi ir lauke, ir šiltnamyje derančių vynmedžių. Anot jo, derliaus skirtumas – akivaizdus.
„Kai kurios vynuogių rūšys gali augti ir lauke, bet auginant šiltnamyje derlius paprastai tris kartus didesnis“, – pasakojo pašnekovas.
Vynu nevaišins
Egidijus šypsosi, kad šeimoje jis ir suvalgo daugiausia vynuogių – kartais per dieną ir kone po keturis kilogramus sušveičia.
„Visuomet mėgau vynuoges. Žmona net bardavosi, kad nuėjus į svečius pats vienas visas suvalgydavau. Dabar savas jau nuo liepos mėnesio pradedu valgyti. Bet jaučiu, kad jau baigiu atsivalgyti“, – juokiasi E. Mėlynis.
Nors vynuogių augintojai dažnai mėgsta eksperimentuoti gamindami ir vyną, Egidijus yra kategoriškai nusistatęs prieš bet kokį alkoholį.
Sako turintis draugų, kurie pasidavė alkoholio vilionėms, dėl to ir pikta, ir skaudu, todėl pats šiuo klausimu kategoriškas – alkoholis jam ne draugas.
„Turiu daug draugų, giminių, vaikų, pasigiriu, kad jau turiu vynuogių derliaus, tai patys atvažiuoja, vieni kitiems prirodo. Turguje stovėti nereikia. Ko patys nesuvalgome, kitiems parduodame, bet vyno gaminti net nebuvo minčių“, – tvirtina E. Mėlynis.