Rimantas Januška – statybininkas, kuriantis eiles, rašantis muziką ir neseniai išleidęs savo dainų rinkinį. Dar jis – keliautojas, kadaise buvęs profesionalus karys. Rimantui teko dalia vienam pačiam išauginti du puikius sūnus. „Jie – mano auksas. O aš esu pats laimingiausias tėvas ir toks pat laimingas žmogus“, – pabrėžia nelengvą gyvenimo istoriją nešantis R. Januška.
Panevėžyje užaugęs, nuo mažumės mamos mokytas muzikuoti, vaikų muzikos mokyklą baigęs ir dar pusantrų metų studijavęs muzikos mokslus, Rimantas jau senokai gyvena jaukiame Margučių kaime, už dvidešimties kilometrų nuo Panevėžio.
Kaime, į kurį teveda dulkantis vieškelis, vyriškis slaugo pasiligojusią mamą.
„Dabar man svarbiausia mamos gerovė. Iki tol svarbiausia gyvenime buvo užauginti sūnus“, – pabrėžia R. Januška.
Į užsienius išvykusi Rimanto žmona jį su berniukais paliko, kai vienam tebuvo ketveri, kitam – penkeri metukai.
Auginti sūnų ji taip ir negrįžo.
„Daug metų labai pykau ant dabar jau buvusios žmonos. Dabar pyktis praėjo, pajutau jai dėkingumą už mudviejų vaikus“, – sako vyriškis.
Jis prisipažįsta jau tuokdamasis nujautęs, kad gyvenimo su išsirinkta moterimi nebus. Tačiau jaunam atrodė, kad reikalai kažkaip savaime išsisprendžia.
„Bet nesutarimai taip paprastai neišsisprendžia, jų tik daugėja“, – gyvenimo pamokytas Rimantas.
Jis sako nesunkiai randantis atsakymą, kodėl nesutaria šeimos, kodėl vyrai su žmonomis nesusikalba. Tačiau ir dabar, artėjančiam prie 50-ies, jam sunkiai suprantama, kaip moteris gali palikti vaikus.
„Įtikinau save, kad visokių žmonių yra, visko būna ir ko tik nepasitaiko. Taip nutiko ir mano šeimai“, – atsidūsta R. Januška.
Iš statybininko darbo pragyvenantis R. Januška turėdamas laisvą minutę leidžiasi į gamtą, o nuo jos grožio jausmai išsilieja eilėmis ir muzika. P. Židonio nuotr.
Darbą lydėjo romantika
R. Januška sako, kad gražiausia, kas yra įvykę jo gyvenime, – patirta meilė buvusiai žmonai, vaikų gimimas ir jų auginimas, kelionės po Lietuvą ir pasaulį.
Visa tai pynėsi su gana sunkiu darbu. Dar būdamas 17-os, jis tapo kariu savanoriu, vėliau ėmėsi statybų. Dirbo apdailininku.
„Iš pradžių dirbau Lietuvoje, o vaikams užaugus pasukau į Vokietiją, paskui statybose triūsiau ir Norvegijoje. Dabar sugrįžau slaugyti mamos“, – pasakoja Rimantas.
Jis atviras: jaunystėje irzo ir pyko ant tų, kurie, palikę Lietuvą, važiuoja užsidirbti į užsienio šalis.
„Buvau kietas patriotas. Toks likau ir dabar. Bet, nepaisant patriotizmo, esu įpykęs ant mūsų šalies valdžios, nesudarančios galimybių sunkiai dirbant užsidirbti. Apdailininku dirbdamas Lietuvoje, uždirbu tik tiek, kad turėčiau už ką pavalgyti ir susimokėti už butą. Turiu jį Panevėžyje, spėjau nusipirkti. Dabar nebenusipirkčiau“, – pabrėžia R. Januška.
Jis svarsto, kad jei tik galimybės leis, ir toliau darbuotis užsienyje. Išvykti masina ne vien didesni pinigai. Įpratęs keliauti ir automobiliu, ir pėsčiomis, išvažinėjęs ir išvaikščiojęs Lietuvą, tą patį jis daro ir svetur. Tačiau savo senatvę regi kur nors vienkiemyje Lietuvoje.
Skirtingos patirtys
„Lygindamas Lietuvą su Vokietija, esu pastebėjęs, kad, skirtingai nei mūsų šalyje, ten vertinamas darbo žmogus. Pavyzdžiui, jei su darbo kombinezonu atsistoju eilėje prekybos centre, visa eilė prasiskiria ir mane, darbininką, užleidžia bei eilės. Tas pats būna ir laukiant autobuso, jam atvažiavus, mane su kombinezonu įleidžia pirmą“, – tvirtina Rimantas.
O štai Norvegijoje Rimantas patyrė, kad darbininkai, ypač atvykėliai iš kitų šalių, nevertinami nė kiek, jiems dargi parodoma nebyli panieka.
„Bet Norvegijoje viską atperka gamta. Niekur nemačiau jos gražesnės. Eini, žiūri ir širdis dainuoja“, – šypsosi R. Januška.
Toji dainuojanti širdis dažnai išsilieja muzika ir eilėmis. Rimantas dainas kuria nuo paauglystės.
Vienu metu jam gimsta ir eilės, ir muzika. Muzikalus vyriškis yra išleidęs ir savo dainų knygą. Tėčio dainas mėgsta užtraukti jaunylis sūnus, automobilių meistras. Vyresnėlis, kaip ir tėtis, pasirinko statybininko amatą.
Rimantas – ne visai savamokslis muzikantas. Muzikos mokslus studijavo pusantrų metų. Po to patraukė kariniai dalykai.
„Man labai patikdavo vadinamieji išgyvenimo žygiai, į kuriuos kariai išeidavome. Kas kitam gali atrodyti tikrai sunku, nes sunku ir būdavo, man buvo romantika“, – pamena Rimantas.
Talentingas, muzikalus, darbštus ir išvaizdus vienišas vyras atkreipdavo moterų dėmesį. Nepaisant to, Rimantas nė vienos nepasirinko drauge auginti du jo sūnus. P. Židonio nuotr.
Neišvengė nuopuolių
R. Januška neslepia: margame jo gyvenime, kuris šiuo metu virtęs džiaugsmu, būta ir nuopuolių. Žmonos paliktas su vaikais, vyras pripažįsta neatsispyręs alkoholiui.
„Gerdavau nemažai. Tie metai man tapo praradimo metais. Taip gerdamas susivokiau, kad skriaudžiu ir savo vaikus, ir tėvus, kurie man padeda juos auginti. Laimei, nebuvau pasidaręs priklausomas, pavyko sau pasakyti „ne“ ir grįžti į normalų gyvenimą“, – atviras Rimantas.
Talentingas, muzikalus, darbštus ir išvaizdus vienišas vyras atkreipdavo moterų dėmesį. Nepaisant to, nė vienos nepasirinko drauge auginti jo sūnus.
„Sykį nudegęs, bijau, kad to neatsitiktų dar kartą. Ir dar – aš tikrai mylėjau savo žmoną. Kitomis susižavėdavau, bet jų nepamildavau. Neįsiplieksdavo kibirkštis, kuri mus būtų sujungusi“, – kalba Rimantas.
O kad vienišas gyvenimas būtų kuo įdomesnis, jis vienas pats sėda į automobilį ir pasileidžia, kur šauna į galvą.
Išlipęs iš automobilio, leidžiasi į pėsčiųjų žygius. Tada jį apima laimės, laisvės jausmas, sukyla kūrybiškumas. Tada ir mintys ima lietis dainomis.
Į tokias keliones paprastai pasiima ir gitarą. Su ja Rimantas nesiskyrė ir emigracijoje. Norvegijoje, nuskridęs į vis kitą miestą, ten nusipirkdavo po gitarą. Mat nusipirkti naują būdavo pigiau nei skraidinti lėktuvu.
Sūnus mokė laisvės
R. Januška džiaugiasi itin stipriais ryšiais su tėvais ir su sūnumis. Žinodamas, kad mamai reikia pagalbos, metęs darbus, palikęs užsienius ir grįžo jos globoti.
Sunkiai vaikštančią mamą Rimantas vežasi į parkus, sodina ją į neįgaliojo vežimėlį ir abu džiaugiasi pavasariu.
Jai Rimantas neapsakomai dėkingas, kad jo sūnums, savo anūkams, atstojo ir mamą.
„Augau puikioje šeimoje, buvau globojamas, o drauge manimi buvo ir besąlygiškai pasitikima. Tad ir aš pasitikėjau sūnumis, stengiausi neriboti jų laisvės. Tačiau iki to laiko, kol jie susidūrė su laisve, mes labai daug kalbėdavomės apie tai, kaip ja naudotis“, – sūnų auginimo patirtimi pasidalijo R. Januška.
Ir kitiems primenantis, kad su vaikais svarbiausia kalbėtis, pasakotis, aptarti situacijas, pateikti vertinimus. Jo manymu, žmones sujungia, ryšį tarp jų kuria būtent pasidalijimai norais, svajonėmis.
„Išsikalbėjęs su mano dėmesį patraukusiomis moterimis, pirmiausia ir supratau, kad mūsų norai ir svajonės skiriasi. O tai lėmė, kad toliau mums buvo ne pakeliui“, – sako laimingas tėtis.