Šimtmečiais Lietuvoje gyvavusią tradiciją – ankstyvą antrosios Velykų dienos rytą vaikščioti po kaimo gryčias, iš lovų kelti miegančius, juos prausti, šluostyti būtinai lininiu rankšluosčiu ir išsakyti pačius geriausius linkėjimus – iki šių dienų išsaugojo vienintelė vietovė šalyje.
Tokios šlapios velykinės linksmybės iki šių dienų populiarios pačioje Krekenavos pašonėje, už kelių kilometrų nuo Panevėžio rajono ribos esančiame Užupės kaime.
Išskirtinis paprotys
Vos 62-u gyventojus turintis Užupės kaimas įsikūręs Surviliškio seniūnijoje, jau Kėdainių rajono teritorijoje.
Kaimas plyti tarp garsiojo Bakainių piliakalnio ir Paberžės, kur kitados gyveno garsus vienuolis kunigas Tėvas Stanislovas.
Užupėje išsaugota velykinių prausynių tradicija šiemet įrašyta į Nematerialiojo kultūros paveldo vertybių sąvadą. Į jį patenka išskirtiniai šalies papročiai, apeigos, šventės ir kiti saugotini dalykai, tapę reiškiniais.
Ir šiemet Velykų antrą dieną, kad ir koks būtų oras, eiti nuprausti kaimo žmonių pasirengęs Užupės seniūnaitis, 75-erių metų Algirdas Berankis.
Į prausynes jis žada leistis su sūnumi, anūkais, o ir visais, kas panorės į kaimynų namus atnešti džiaugsmo.
Žygio dalyviai nešis ąsotį vandens, išbalintą lininį rankšluostį, krepšį gėrybėms susidėti. Ir dar armoniką šventinei nuotaikai sukurti. Krepšio reikia susidėti gėrybėms, kuriomis prausiančiuosius apdovanoja nupraustieji.
„Pirmą kartą į žmonių prausimo apeigas mane vedėsi tėtis, kai buvau dar visai pyplys. Jei ne tėvas, turbūt šita tradicija nebūtų išlikusi. Tai jis organizuodavo palydą, o kadangi kaimas būdavo didžiulis, žmonių jame gyveno daug, eitynės ir prausimas užsitęsdavo iki tamsos“, – mena A. Berankis.
Dabar, pasak jo, Užupės gyventojai telpa dvidešimtyje su trupučiu sodybų.
„Esu suskaičiavęs, kad dabar prausiame 25-ių sodybų žmones. Dvi gryčios mūsų neįsileidžia, ten gyvena atsiskyrėliai“, – sakė A. Berankis.
Prausikai kelyje pas prausiamuosius. D. Bugenienės nuotr.
Vandens negaili
Velykų antrosios dienos ryte atėjimas į kiekvieną sodybą tampa savotišku vaidinimu. Nepaisant, kad po pirmos švenčių dienos daugelis galbūt ir norėtų pamiegoti, užupiečiai tą rytą keliasi anksti.
Mat prausėjai į žygį išsiruošia dar tekant saulei.
„Kaip įprasta mušti verba miegančius, taip ir visais laikais norėta nuprausti vandeniu tuos, kurie dar neišsiritę iš lovų. Bet žinodami, kad ateis svečių, mūsų žmonės tądien atsikelia, nusiprausia patys, apsirengia, o jau kai pamato mus ateinant, į lovas sugula su drabužiais, dedasi miegančiais“, – teigė A. Berankis.
Radus kaimynus lovose, prasideda vaidinimas. Prausėjai vaidina, kad miegančius žadina, šie vaidina, kad keliasi iš lovų. Taip kyla šurmulys, juokaujama.
A. Berankis pasakoja, kad vyksta tikras prausimas: prausėjai šeimininkams ant rankų lieja vandenį, o šie juo prausiasi veidus.
„Pildami vandenį sakom, kad prausiam žmones. Vandens negailim. O prausdami linkim sveikatos, laimės, kad nesusirgtų, nesusižeistų, kad laukų derlius būtų didelis, o bandos vaisingos. Nors retas kas beturi gyvulėlį, bet vaisingumo vis viena linkime, nes žmonėms tokie mūsų linkėjimai patinka“, – teigė tradicijos puoselėtojas.
Pasak jo, nupraustiesiems pasiūloma nusišluostyti namie austu lininiu rankšluosčiu. O nusišluostę jie į prausėjų atsineštą krepšį deda po margutį, pjauna pyrago gabalą, beria saldainių saują ar paieško dar kitokių velykinių gėrybių.
„Dar tada, kai prausti žmonių eidavome su tėčiu, mus pavaišindavo ir Velykoms užsiraugtu naminiu alučiu. Dabar naminio alaus niekas nebeverda. Tai mes patys nešamės vaistų buteliuką su velnio lašais. Jų įvarviname tiems, kurie per Velykas negaluoja. Sensta mūsų žmonės, negaluojančių vis daugiau“, – teigė A. Berankis.
Pajuto prausimo magiją
Anot užupiečio, anksčiau tokios prausynės užsitęsdavo iki pat vakaro, dabar baigiamos apie vidudienį.
O tada žmonės renkasi į bendruomenės namus surinktų margučių ridinėti, bendrauti, gardžiuotis į prausikų krepšį sukrautomis gėrybėmis.
„Dar nė vienas nėra pasipiktinęs, kad buvo nupraustas. Gal tik patys mažieji, kuriuos miestuose gyvenantys tėvai Velykoms atsiveža pas senelius, ne visada susigaudo, kas čia vyksta. Būna, kad prižadinti tie patempia lūpą“, – juokėsi A. Berankis.
Užupiškiai didžiuojasi, kad išlaikyta jų kaimo tradicija šiemet pateko į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Dėl tokio įvertinimo nemažai popierinio darbo teko įdėti Kėdainių krašto muziejaus etnografei Reginai Lukminienei.
Ji šiuo Užupėje gyvu papročiu domisi jau ketvirtį amžiaus.
„Neslėpsiu, kol nebuvau mačiusi, tą prausimą įsivaizdavau kiek kitaip. Maniau, ateina į namus, pašlaksto jų šeimininkus vandeniu. O pamačiau, kad atėjusieji tikrai prausia, pila vandenį jo negailėdami ir tas visiems patinka.
Sakyčiau, pajutau netgi magiją, pajutau, kaip žmonėms svarbu išgirsti sveikatos, gero derliaus, kitus gerus linkėjimus“, – pasakoja R. Lukminienė.
Užupiečiai vieninteliai šalyje išsaugojo tradicija antros Velykų dienos rytą vaikščioti po kaimą prausti žmonių. D. Bugenienės nuotr.
Priminė atlaidus
R. Lukminienė pabrėžė, jog ir pati buvo girdėjusi, o etnografinės medžiagos rinkimas patvirtino, jog ir prieš karą, ir tarpukariu daugelyje Aukštaitijos vietų gyvavo paprotys antrąją Velykų dieną vaikščioti po kaimų trobas, prausti ar bent vandeniu apšlakstyti jose gyvenančius.
Tačiau sovietmetis šias vaikštynes išnaikino, išsaugoti tradiciją pavyko, ko gero, vieninteliam Lietuvos kaimui, kurį galima vadinti ir užkampiu, Užupei.
„Žinau, kad prausikai tiems, kas ankstų rytą neatverdavo jiems durų, pokštaudami patys jas užremdavo. Dar esu girdėjusi, kad į vandenį, ruošiamą prausti žmonėms, būdavo įpilama truputis švęsto vandens“, – sako R. Lukminienė.
O dabar jau miręs užupiečių prausimo organizatoriaus A. Berankio itin muzikalus tėtis antros Velykų dienos ryte aplankęs žmones pagrodavo lūpine armonikėle, pamušdavo būgną ir dar užgrodavo armonika. Jo sūnus žadinti užupiškių irgi eina nešinas armonika.
Po Užupę antros Velykų dienos rytą yra vaikščiojusi ir žmonių prausimą filmavusi panevėžietė etnografė Daina Snicoriūtė.
Specialistė sako, kad šis paprotys jai siejasi su Velykų prisikėlimu, kai, atsikratęs nuodėmių, tampi kitoks, būni švarus.
„Krito man tuomet į akis labai švarus, baltumu spindintis rankšluostis, kuriuo šluostyti nupraustieji. Prisimenu ir džiugią visų nuotaiką, o ir pati grįžusi iš tų apeigų jaučiausi lyg grįžčiau iš atlaidų“, – mena etnografė D. Snicoriūtė.