Ilgą laiką buvusi apleista Klaipėdos gatvės pradžia – savotiški vartai iš Panevėžio senamiesčio į gyvenamuosius rajonus – iš esmės keičia veidą.
Netrukus joje turėtų prasidėti dar vieno išskirtinės išvaizdos daugiabučio su administracinėmis patalpomis statybos. Garsiausiam Panevėžio krašto architektui Valdui Klimavičiui pavyko į vieną pastatą sudėti šimtamečio raudonų plytų mūrinuko fragmentus ir šiuolaikinės architektūros formas. Deja, pats architektas perkirpti įkurtuvių juostelės negalės – eidamas 63-iuosius metus rugsėjo 3-iąją jis iškeliavo į Amžinybę.
Dar pavasarį „Sekundės“ kalbintas V. Klimavičius sakė, kad Panevėžys – ne Rumšiškės ir iš miesto nereikia kurti muziejaus po atviru dangumi. Jo projektuotas raudonų plytų senas mūrinukas, esantis Klaipėdos g. 15, visuomenėje buvo sukėlęs diskusijų bangą. Vieni architektą gyrė už drąsą, kiti negailėjo kritikos už sujungtą modernizmą ir istoriją. Pats projektuotojas džiaugėsi, kad visuomenė neliko abejinga. Jo tikslas ir buvo išjudinti pelkėjančius vandenis.
„Kai architektūra neaptarinėjama, ji neveda į niekur“, – teigė V. Klimavičius.
Jis žadėjo, kad netoliese, kitoje Klaipėdos gatvės pusėje, atgims ir kitas panašiu metu statytas raudonplytis. Šis, kaip tąkart juokavo architektas, turėtų dar labiau šokiruoti. Klaipėdos ir Naujamiesčio gatvių sankirtoje stovintis kažkada žydams priklausęs gyvenamasis namas išsiskyrė unikaliais raižiniais. Šio namo fasadas laikomas vienu gražiausių Panevėžyje išlikusių plytinės architektūros perlų. V. Klimavičius teigė, kad išsaugoti šių unikalių plytų mezginį taps vienu svarbiausiu jo, kaip architekto, uždavinių.
Originalią idėją, kaip šį šimtametį begriūvantį namą paversti moderniu daugiabučiu su komercinėmis patalpomis, Panevėžio architektų tarybai pateikęs V. Klimavičius „palaiminimo“ iš karto negavo. Kaip pasakojo jo žmona, taip pat garsi Panevėžio architektė Elvyra Klimavičienė, architektų tarybai teko truputį „apkarpyti“ pirmines pasiūlytas šio pastato architektūrines vizijas. Tačiau pagrindinę, gal keistoką, labai drąsią idėją pavyko išsaugoti.
„Aš visuomet buvau pirmoji jo darbų vertintoja. Kai parodė šį darbą, net man buvo labai keista. Nežinojau, ką atsakyti. Jeigu būčiau pasakiusi, kad puiku, vadinasi, ši architektūrinė idėja jau pasenusi, su šiuo pastatu laiko nepralenks. Žiūrėdama į šį projektą jaučiau kažkokį vidinį pasipriešinimą, buvo keista matyti, kad prie tokio seno pastato pridėta tiek daug formų, raštų“, – pirmąjį įspūdį apie vyro naują projektą pamena E. Klimavičienė.
Visą straipsnį skaitykite rugsėjo 17 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.