Juozo Miltinio dramos teatro didžiojoje scenoje rengiamasi Valentino Masalskio režisuoto spektaklio „Tiesiog pasaulio pabaiga“ premjerai pagal Žano Luko Legarso pjesę.
Pokalbyje su režisieriumi – apie tai, kaip ši retai Lietuvoje statomo dramaturgo pjesė atsirado režisieriaus rankose, kokios kūrinio temos sudomino ir kaip sekasi kūrybinis procesas.
Lietuvos teatro scenoje Žano Luko Legarso vardas nėra labai plačiai žinomas. Nors Prancūzijoje jis laikomas vienu svarbiausių dramaturgų, Lietuvoje šio autoriaus pjesės statomos retai. Kaip Legarsą atradote jūs ir kas paskatino imtis šio teksto?
Vedžiau paskaitas ukrainiečių studentams aktoriams – jie man parodė dvi įdomias pjeses ir supažindino su dviem autoriais, kurių iki tol nežinojau. Pirmoji buvo Don Nigro „Gyvūnų istorijos“, o antroji – Žano Luko Lagarso „Tiesiog pasaulio pabaiga“.
Ši pjesė man sukėlė begalinį susidomėjimą, nes primena daugybės man labai artimų ir brangių autorių kūrybą, pavyzdžiui, Tomo Bernhardo. Legarso monologai yra visiškai nebuitiniai, nesmulkūs, per juos gali labai daug išsakyti. Jie tarytum maži monospektakliai. Man tai pasirodė labai įdomu.
Kokios pjesės temos jus domina?
Legarso pjesėje mane labai domina grįžimo tema. Bet dar svarbiau matyti, kokia svarbi grįžimo tema buvo pačiam autoriui.
Net Legarso rašymo stilius tai atspindi – jį yra pavadinęs „minčių apčiupinėjimu“. Juk ir gyvenime negali konkrečiai išsakyti vienos minties – tau reikia daug žodžių, daug grįžimo, kad vėl iš naujo prie jos prisiliestum. Legarso monologuose grįžimo tema ir motyvas labai aiškiai atsispindi.
Dar mane šioje pjesėje domina žmogaus santykis su kitu žmogumi. Požiūris į kitokį žmogų. Tą, kuris turi kitokį požiūrį į gyvenimą, puoselėja kitokias mintis apie pasaulį. Jis elgiasi kitaip negu mes. Jis išeina iš mūsų komforto zonos ir nors mums jis netrukdo, mes jam tampame pikti. Mes pradedame jį niekinti… Dar baisiau, kad šioje pjesėje tai vyksta šeimoje.
Šioje pjesėje kitokio tema atskleidžiama labai subtiliai. Prieš pat mirtį Legarsas parašė pjesę „Tolima šalis“, į kurią įdėjo labai daug šios pjesės. Atvirai kalbant, man ta pjesė labai nepatinka, nes ji yra suvulgarinta aiškumu.
Teatre būti įdomiausia tada, kai aktorius ne viską pasako, o tik sužadina žiūrovo mintis.
Spektaklis – ne straipsnis, kuriame tu gali rasti atsakymą, tai nėra išvada.
Dėl to man patinka, kad Legarso monologuose tarytum nėra aiškios pozicijos. Viskas lieka už monologo, už mūsų vertybių skalės, už proto ribos.
Kaip manote, kodėl Legarsui buvo svarbu, kad „Tiesiog pasaulio pabaiga“ būtų išgirsta? Juk šios pjesės motyvai ir netgi siužetas atsikartoja vėlesniuose, per paskutinį gyvenimo penkmetį parašytuose dramaturgo darbuose, tarsi bandant istoriją papasakoti kuo aiškiau.
Man atrodo, kad viena svarbiausių šiame kūrinyje yra mirties tema. Homoseksualumo tema. Savęs kaip kitokio supratimo tema. Manau, kad ypač mirties, išeinančio žmogaus tema jį kankino. Pjesėje „Tolima šalis“ vaizduojamas jo nuodėmių pasaulis. Jis kalba apie savo meilužius, tarsi norėtų visą tai išnarplioti.
Dabar mes gyvename visai kitame kontekste, bet aš atsimenu pjesės parašymo metus – tada buvau Amerikoje, keliavau su spektakliu. Mačiau, kaip amerikiečiai šaipėsi iš mirštančių homoseksualių žmonių. Mačiau, kaip mano inteligentai draugai juokėsi iš jų. Tik vėliau, kai liga persidavė į visuomenę, jie nustojo juoktis ir pradėjo ieškoti vaistų, kaip gydyti.
Tada priešiškumas kitokiam buvo labai stiprus, tie metai buvo ypač baisūs.
Ėjau per Niujorką ir mačiau išmirusius rajonus. Juose niekas negyveno, nes nenorėjo nuomotis po mirusiųjų. Tokių rajonų buvo pilna visur – Bostone, Čikagoje, Los Andžele… Pagalvokite, ką ta liga turėjo sukelti šių žmonių sąmonėje? Juk kalbų buvo visokių, buvo sakoma, kad tai Dievo rykštė už tokį gyvenimą. Nemanau, kad šios mintys neaplankė Legarso. Mano nuomone, būtent ši skausminga situacija vertė jį rašyti. Bet man patinka, kad jis sugebėjo per savo veikėjus nepateikti begalinio, vulgaraus pykčio, kad jis išlaikė filosofinę terpę.
Legarso kalba yra unikali, jo žmogus kalba gyvai, su visais užsikirtimais, kalbos šiukšlėmis, dvejonėmis. Ką tokia kalba suteikia veikėjams, ko nesuteiktų mums įprasta švari, teatrinė kalba?
Joje nėra tiek daug šiukšlių. Aš dažnai pridedu jų daugiau. Nes šiukšlės duoda ryšį su žiūrovu. Jos priartina personažą prie žmogaus. Sakyčiau, kad Legarso kalboje veikia ne šiukšlės, tai yra būdas vis sugrįžti prie savo minties.
Pats Legarsas sako, kad mūsų įsitikinimas, jog galime save išreikšti žodžiais, yra tik iliuzija. Čia ir yra įdomumas – mūsų kalba niekada nėra tik išvadų dėliojimas.
Dažnai pjesės būna parašytos vien išvadomis, ir nors jas vaidinti aktoriui yra paprasta, scenoje jis greitai tampa neįdomus.
Šiuolaikinė dramaturgija savyje talpina daug to, kas paslėpta, ko mes nepasakome. Šios pjesės personažai galėtų labai žiauriai išsakyti Luji, ką galvoja, bet jie to nepadaro. Ir Luji galėtų lygiai taip su jais pasielgti. Tačiau jis pasako labai atsargiai, kalba metaforomis, ir tada atsiranda ne piktumo kalba, ne bandymas įkąsti, o pokalbis.
A. Gudo nuotr.
Kokius režisūrinius iššūkius kelia pjesės tekstas?
Aš galbūt visai kitaip suprantu režisūrinį iššūkį. Aš paklūstu autoriui, mano kaip režisieriaus uždavinys yra nekliudyti šiandieniniam žiūrovui. Aš rūpinuosi, kaip pateikti kūrinį, kad žiūrovo neišgąsdinčiau, neišdraskyčiau ir kuo mažiau pasakyčiau apie save kaip režisierių. Kad jis išgirstų šios medžiagos esmę. Toks yra mano iššūkis.
Kokias užduotis keliate scenografėms? Jos šiame spektaklyje yra netgi dvi – Renata Valčik ir Rūta Venskutė?
Man buvo svarbu tik viena – kad būtų durys ir stalas. Didelis didelis stalas… Man durys yra esminis grįžimo simbolis. O stalas man yra šeima. Šitų dalykų prašiau, kad jie turėtų būti.
Žinoma, bandysime naudoti ir tam tikras technologijas. Nenoriu atskleisti, bet bus minimalių priedų, priemonių, kurios padės žiūrovams patekti į mirties, sapno, grįžimo temą.
Spektaklio kūrybinėje komandoje – ir violončelininkas Mindaugas Bačkus. Kodėl nusprendėte į spektaklį įtraukti muzikantą ir kodėl būtent violončelę?
Violončelė man yra skausmo instrumentas. Jis labai liūdnai ir tiksliai atspindi žmogaus sielą. Spektaklyje Mindaugas Bačkus gros gyvai – jis kurs tarsi mokytojo personažą, kuris mums papasakos šią istoriją.
Kaip dirbate su aktoriais? Į ką gilinatės per repeticijas?
Dirbdami su aktoriais, bandome kuo daugiau suasmeninti šią temą ir kuo mažiau vaidinti personažus. Noriu, kad mus užvaldytų mintis, kurią norime išsakyti, problema, kuria norime pasidalinti su žiūrovu. Taip, ji yra emocionali, bet nenorėčiau, kad šis spektaklis pavirstų darbu, kuriame būtų labai daug purslų, didelių emocinių proveržių. Labai norisi, kad šiame spektaklyje užsimegztų ryšys tarp publikos ir aktorių, kad mes pajaustume temą. Ryšys atsiranda tada, kai mes ne vaidiname, o tiesiog gyvename scenoje.
Per repeticijas aktoriams skaičiau Česlovo Kavaliausko mintis apie tai, kaip žmogus jaučiasi prieš pat mirtį, kas jam yra mirtis. Žmogus mirties akivaizdoje, kai jam pasakoma, kad liko gyventi metus, praranda visą savo vertybių skalę, jam nebeegzistuoja materija ar kiti žmonės. Jam egzistuoja tiktai jo gyvenimas – praeitis ir ateitis, kurios nebėra, nes ateitis yra mirtis, išnykimas.
Kaip išsirinkote spektaklio Luji? Ar ieškote aktoriaus, atitinkančio konkrečią specifiką, ar tiesiog fizinius duomenis?
Fiziniai duomenys nieko neduoda. Aišku, jie reikalingi teatre – esu matęs atvejų, kai režisieriai nekreipdavo dėmesio į išorę arba išsikeldavo iššūkį pasirinkti aktorių, visai neatitinkantį fizinių duomenų, ir pralošdavo. Kaip akibrokštą galima rinktis taip padaryti, bet teatro esmė yra žiūrovą įtikinti. Paprasčiausiai įtikinti. Kelrodis man yra autorius.
O ko autorius prašo iš Luji?
Paprasčiausiai, kad jis jaustų egzistenciją, turėtų būties pojūtį. Mes kiekvienas to neturime – niekas nuolatos nejaučia, kad mirs. Bet man svarbus ne tik Luji, man svarbus visas akordas, visa šeima. Luji negali egzistuoti be šeimos, jo pasaulis atsiskleidžia būtent per ją – antrąją jo pusę.
Dramaturgo kūryba ir jo biografija yra tai, į ką reikia atsižvelgti imantis jo kūrinio, ar tai, ką geriau ignoruoti? „Tiesiog pasaulio pabaigą“ Legarsas rašė pats apmąstydamas savo mirtingumą – tuo metu jau žinojo, kad serga AIDS.
Kaip kada. Labai svarbu, kiek tema buvo artima pačiam autoriui. Šią vasarą dirbau su Tomo Mano „Užburtu kalnu“, kurdamas vaidmenį. Dirbdamas su šiuo tekstu turi kreipti dėmesį į autoriaus biografiją, nes romane yra labai daug asmeniškumo. Manau, kad Legarso pjesėje taip pat yra labai daug asmeninių, laiko, kultūrinių dalykų. Turi į tai kreipti dėmesį. Bet statant kitas pjeses, pavyzdžiui, Šekspyro, biografija mums tiek nepadės. Visada reikia galvoti, kas tau padeda.
Juozo Miltinio teatre režisuojate pirmą kartą. Kaip jaučiatės kurdamas Panevėžyje?
Nepažinau Panevėžio – jis labai pasikeitęs, įgavęs orumą. Matau, kad žmonės eina į teatrą su didžiausiu malonumu. Kai vaikštau po miestą, matau tiek daug orių žmonių, kurie didžiuojasi savo miestu. Tai retai matau Vilniuje. Jame daug šaršalo, triukšmo, noro pabėgti. O su Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais man labai įdomu dirbti, jie labai darbštūs.
Ačiū už pokalbį.