Šiandien prekybos centre mačiau, kaip apsivogė močiutė. Tokia sukumpusi, su dermatininiu juodos spalvos rankinuku.
Iš karto prisiminiau laikus, kai vogdavom beveik visi. Pionierių stovyklos atostogautojai – braškes iš daržų ir obuolius iš medelynų, nes kažkodėl jie buvo skanesni už mamų atvežtus. Gėles mylimajai nuo Lenino paminklo klombos, nes tai buvo didžiulė rizika ir didvyriškumas. Šaligatvio plyteles nuo dar tiesiamo šaligatvio, nes pirkti nebuvo kur, o sode takeliai taip ir prašėsi būti madingi. Nešėm iš įvairiausių darbų, kas varžtų ar vinių, kas pieštukų ar sąvaržėlių, kas dešras, žuvį ar varškę. Nešėm sovietinį turtą iš darboviečių ir nevadinome to vagyste. Sakėm, kad parsinešėm norėdami prisidurti prie algos bei skurdžios buities.
Atsimenu, tais praeito amžiaus laikais kaimynas dirbo kažkur prie statybų ir parėjęs pietų, o po to dar ir vakare iš darbo vis parsinešdavo po dvi plytas. Ir taip kiekvieną dieną. Apie tai man papasakojo jo sūnus, kuris didžiavosi savo tėvu, nors nesuprato, kam šis tempia tas plytas namo. Nesupratau ir aš, bet žinojau, kad iš darbo reikia nešti. O plytų krūva vis augo, kol po poros metų kaimynas pradėjo statyti garažą. Visi gatvėje jautė jam pagarbą už kantrybę ir sumanumą. Tada visi nešė, kas ką galėjo, nes tokia buvo valstybė.
Nežinau, kada parduotuvė pastebėjo, jog močiutė vagia. Gal per vaizdo kameras ar prie kasos, nes ji vis nervingai taisėsi skarelę ir liūdnai žiūrėjo į pustuštę suplyšusią piniginę.
Močiutė sustingo, kai susimokėjusi už akcinę kavą, pajuto sunkią parduotuvės apsauginio ranką ant peties.
Visą straipsnį skaitykite lapkričio 8 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.